captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Spaudos nuotrupos karščiui įsigalėjus

Šią užsienio spaudos apžvalgą pradėjau rengti jau sekmadienį, tad trečiadienį ji jau gali būti pasenusi. Ir iš tiesų labai džiaugčiausi, kad taip būtų, juk turbūt niekas neprieštarautų, jei pagaliau baigtųsi visą šiaurinį Vakarų pusrutulį apėmusi neregėta kaitra ir sausra, kuri ir buvo daugybės laikraščių pagrindinė tema.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Štai dienraštis „Frankfurter Allgemeine“ apie ją sekmadienį rašė, kad „prie tokių aukštų temperatūrų kaitra kai kam tiesiog muša į galvą. Pavyzdžiui, Vokietijos ūkininkų susivienijimo prezidentui, kuriam vasara nereiškia nieko daugiau kaip tik sausrą ir kuris užtat iš valstybės reikalauja vieną milijardą eurų pašalpos“.    

Šiai sumai laikraštis nepritaria, jo žodžiais, kodėl taip kuklintis, „kodėl iš karto nereikalauti, kad visas žemės ūkis būtų suvalstybintas?

Aišku, – rašoma leidinyje, – nėra jokios abejonės, kad ūkininkams reikia pagalbos. Kiekvienas mato, kas laukuose dedasi. Kiekvienas gali įsivaizduoti, ką tai reiškia žemės ūkio įmonėms, kai derlius šitaip sunkykęs.

Tikrų tikriausioje bėdoje atsidūrę tvartai, nes ima stigti pašaro. Čia ir ekspertai pritaria finansų paspirties reikalingumui. O tų pinigų reikia greitai, kai kurie Vokietijos kraštai jau dabar ima skirstymui ruošti  milijonus.  

Kita vertus, saiką peržengiantys reikalavimai nelabai didina noro padėti. Tik kovos su kaitra pabaigoje žinosime, kokia padėtis iš tikrųjų. Taip bent mano ir žemės ūkio ministrė Julia Klöckner, gaiviai patikinusi, kad ji „nepaliks ūkininkų stovėti lietuje“.

„Kokie šiandien orai?“ – klausė pirmadienį dienraštis „Boston Globe“ ir atsakė, jog Bostone pirmosiomis savaitės dienomis termometro stulpeliai rodys iki 35 laipsnių Celsijaus.  

„Tačiau mes Amerikoje ne vieninteliai kaistame. Pasak „New York Times“, „Europą užliejo masyvi kaitros banga, sukelianti visokių problemų.

Štai Norvegijoje taip karšta, kad šiaurės elniai ir avys, kurių ten labai daug, bėga, ieškodami prieglobsčio nuo karščių, į tunelius. Tačiau kelis tokius gyvūnus užkliudė automobiliai, todėl vyriausybė vairuotojus kvietė laikytis budrumo ir atsargumo, kad nesusidurtų su klajojančiais gyvūnais.

Prancūzijoje kai kurie didmiesčiai, pavyzdžiui Paryžius, Strasbūras, Lionas, uždraudė važiuoti smarkiai orą teršančiomis mašinomis. O Portugalijos pietinėje pakrantėje įsiplieskė gaisrai sausuose kaip kaulas ir vėjuotuose šalies plotuose“.

Ne su fiziniais karščiais, bet su politiniais susiję ir dviem prezidentais susiję poslinkiai, kurie toli nuo mūsų, bet karštą vasarą gal ir į temą.

Vienas tų poslinkių – Zimbabvėje. Jos prezidentu nedideliu balsų skirtumu neseniai išrinktas Emmersonas Mnangagwa kėlė abejonių laikraščiui „Neue Osnabrücker“:

„Ar gali 75-erių metų vyras, kuris keletą dešimtmečių priklausė valdančiajam sluoksniui ir ilgalaikio diktatoriaus Roberto Mugabe komandai, ar gali toks įkūnyti naują Zimbabvei pradžią? Vargu.

Dėl to Emmersono Mnangagwos pergalė rinkimuose nėra jokia gera žinia. Greičiau priešingai“, – rašė Osnabriuko dienraštis.

Tas pats laikraštis skeptiškai komentavo ir kitos šiltos šalies  prezidento,Venesuelos N. Maduro, pasakojimą, kad jis vos vos išvengė būti nužudytas:

„Ar gali būti, – klausė Osnabriuko laikraštis, – kad vilties netekę opozicijos veikėjai Venseueloje griebėsi paskutinės priemonės ir pabandė tironą nužudyti? O gal užsienio galybės ir dešiniųjų jėgos čia susimokė tam, kad nemėgstamą prezidentą išsprogdintų iš sosto? Galop, gal tai pats Nicolás Maduro inscenizavo prieš save ataką tam, kad galėtų dar įtikinamiau vadinti savo priešininkus sąmokslininkais ir jiems smogti dar stipriau?

Kuri iš šių trijų versijų teisinga, dabar jau nebe taip svarbu. Kiekvienu atveju poslinkiai Karakase pirštu prikišamai parodo, kokioje beviltiškoje padėtyje Venesuelos režimas atsidūręs.“

„Vienas veiksmas, daug motyvų“, – rašė nacionalinis Pietų Vokietijos laikraštis „Süddeutsche“. Jame rašoma, kad „visiškai įmanoma, kad kažkas Venesuelos prezidentą norėjo nužudyti. Motyvų tam netrūksta. Retai kada per tokį trumpą laiką sunaikinta ir nusavinta tiek turtų, kiek valdant N. Maduro komandai.  

O šiandien Venesuelą valdo humanitarinė krizė. Trūksta maisto, vaistų ir valiutos. Hiperinfliacija primena padėtį Vokietijos Veimaro respublikoje.

Tačiau lygia greta išpuolis galėjo būti ir inscenizuotas – tam, kad būtų pateisinamos represijos. N. Maduro tvirtinimas, jog už atakos slypi kadenciją baigiantis Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas, yra tikra nesąmonė. Vis dėlto, kol nėra tvirtų įrodymų vienaip ar kitaip, reikia būti skeptiškiems. Juk tiesa buvo viena iš pirmųjų aukų N. Maduro valstybėje“.

Kito Bavarijos miesto, Štraubingo, laikraštis rašė, jog „sunku patikėti, kad venesueliečiai Nicolasą Maduro, kuris juos privedė prie bedugnės krašto, gegužę vėl išsirinko prezidentu.

Šis ginčytinas prezidentas prarado bet kokio saiko jausmą savo kovoje už valdžią. Dar ne taip seniai jis surengė, galima sakyti, pučą prieš parlamentą.

O iš sprogusio benzino bako, apie kurį kalbėjo gaisrininkai, padaryti nepavykusį bandymą jį nužudyti, – tai N. Madurui visiškai tinka“.

Pietvakarių Vokietijos dienraštyje „Badisches Tagblatt“ rašoma, kad „nereikia būti ekspertu, kad išpranašautum, jog ataka N. Maduro pasinaudos tam, kad savo oponentus įvardytų kaip tautos priešus, šalį dar labiau nuskurdintų ir sunaikintų pamatinių demokratinių teisių likučius.

Tačiau gerai valdyti valstybę su N. Maduru likę jo draugeliai negali. Šis vyras visiškai netinka būti už laisvę ir teisingumą kovojančių kairiųjų politine ikona. Greičiau jau jis pasitarnauja dešiniųjų stovyklai kaip atgrasantis kairumo pavyzdys“.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.



Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...