captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kreivytė. Futbolas ir politiniai gestai

Norime ar nenorime, žiniasklaidoje karaliauja futbolas. Nesu specialistė, bet Modričiaus pavardę dukra išmokė tarti dar prieš penkerius metus. Kad Kroatijos rinktinė išėjo į pasaulio futbolo čempionato finalą yra ir didelis Lukos Modričiaus – vieno geriausių pasaulyje saugų, nuopelnas. Bet šį kartą kalbėsiu ne apie jį, o apie futbolą ir politiką.
L. Kreivytė, I. Armanavičiūtės nuotr.
L. Kreivytė, I. Armanavičiūtės nuotr.

Kai Kroatijos rinktinės žaidėjas Domagojus Vida pergalę prieš Rusijos rinktinę paskyrė Ukrainai, rusų sirgaliai ir oficialios organizacijos puolė piktintis – futbole neturi būti politikos. Žiniasklaida pranešė: „Domagojus Vida išsisuko gavęs FIFA perspėjimą ir galės žaisti pasaulio čempionato pusfinalyje su Anglija.“ Išsisuko? Veikiau korumpuotoji FIFA išsuko uodegą – nes jei asmeniniai sveikinimai buvusiems komandos draugams ir šūkis „Šlovė Ukrainai“ yra neleistinas politikavimas, kaip pavadinti FIFA sprendimą surengti pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje?

Šalyje, kuri užgrobė suverenios valstybės teritoriją ir vykdo ten karo veiksmus, nors pagal Budapešto memorandumą buvo įsipareigojusi saugoti Ukrainos sienų vientisumą, kai ši atsisakė atominių ginklų? Toks FIFA pasirinkimas pažemino tarptautinius susitarimus gerbiančius futbolo žaidėjus ir mėgėjus, o labiausiai pačią organizaciją, kurią tariant per radiją labai paprasta vadinti tiesiog „fyfa“ – tokia prašmatnia veikėja su prabangia rankine ir be moralinių skrupulų.

Tai, kad Kroatijos futbolo rinktinė ketvirtfinalyje įveikė Rusiją, okupavusią Krymą, pavadinčiau poetine tiesa. Tai anglų kritiko Thomas`o Rymero dar XVII amžiuje sukurtas terminas, nurodantis dramos kūrimo principą, paremtą moraliniais dėsniais – kad blogis sulaukia atpildo, o gėris triumfuoja. Lietuviškai tariant – kaip šauksi, taip atsilieps. Būtų tiesiog nepakeliama žiūrėti, kaip politinę okupaciją atkartoja sportinė. Ypač kai Rusijos futbolininkai ir jų treneris žodžiais ir veiksmais demonstruoja karinę retoriką – po įvarčio atiduoda pagarbą, o nepatekę į pusfinalį jaučiasi, pasak trenerio, kaip iš kariuomenės paleisti kariai prasidėjus karui – mielai dar būtų pakariavę!

Paprastus žiūrovus prie televizorių keistai veikia tokie vaizdai, kaip rungtynes Sankt Peterburge stebintis Prancūzijos prezidentas arba šalia Rusijos premjero ložėje šokinėjanti Kroatijos prezidentė. Taip, ji džiaugiasi ir palaiko savo komandą – politikai ypač mėgsta šildytis sportininkų populiarumo šviesoje. O kaip ES sankcijos Rusijai? Smerkiame jos agresiją, bet važiuojame pas agresorių kartu pasidžiaugti? Ar užtenka mirktelėti žiūrovui ir tarti – čia futbolas, ne politika?

Bet futbolas visada buvo ir yra susijęs su politika. Su didžiąja politika – dideliais pinigais, čempionatais, savo įtakos ir galios demonstravimu. Ir su mažąja politika – sirgalių šūkiais, memais, plakatais. Iki pralaimėjimo kroatams anglai išdidžiai dainavo, kad taurė grįžta namo – į šalį, sugalvojusią futbolą. O socialiniuose tinkluose škotai fotografavosi su anglų priešininkų – švedų – marškinėliais ir kabino plakatus: „Bet kas, tik ne Anglija.“ Pralaimėjus pasirodė memai su namo grįžtančiais anglų futbolininkais, kuriems bilietus išduoda Kroatijos žaidėjas Mario Mandžukičius, įmušęs pergalingą įvartį.

D. Vida, Reuters/Scanpix nuotr.

Paprastų sirgalių politiniai gestai ne mažiau iškalbingi už valstybines manifestacijas. Jie kalba ne tik apie nacionalinę savigarbą (o kartais – pasipūtėlišką nacionalizmą), bet ir bendrą politinę situaciją. Kroatijos – Anglijos pusfinalio išvakarėse britų dienraštyje „The Guardian“ pasirodė kroatų filosofo Srečko Horvato straipsnis apie tai, kaip politikai prarado sugebėjimą įkvėpti viltį, ir dabar vienintelis „Brexit“ problemų kamuojamų anglų ir į „ES laivą kaip į Titaniką po susidūrimo su ledkalniu“ patekusių kroatų vienybės ir euforijos šaltinis yra futbolas – beviltiškos politikos inversija.

Paskutinį straipsnio sakinį pacituosiu: „Kas bepatektų į finalą, svarbesnis klausimas kairiesiems yra ne tas, ar įmanoma išlaisvinti futbolą iš nacionalistinio etoso, bet kaip mes, nepaisant nacionalinių ribotumų ir tautinių tapatybių, iš naujo atrasime viltį ir kolektyvinį pasiryžimą kurti bendrą ateitį. Jei 2018 m. pasaulio futbolo čempionatas apibūdinamas kaip europiečių mūšis, ar, išskyrus gerą futbolą, Europa turi ateitį?“

Taip galima būtų ir baigti, palinkėjus visiems gero finalo, bet Lietuvos komanda dar tikriausiai negreitai pateks į pasaulio futbolo čempionatą. Todėl politinius gestus viešojoje erdvėje skatina nacionalinis lietuvių sportas – paminklų statyba. Čia gal reiktų kalbėti net ne apie politinius gestus, o apie gestų politiką – parodomuosius judesius, tuščiavidurę patriotinę retoriką. Kaune atsistojo „Sidoruko ir Krylovo kūrybinių dirbtuvių“ per rekordiškai trumpą laiką atlietas „Laisvės karys“. Tai įmonė, gaminanti paminklus – spaudoje minima, kad „menininkai sukūrė apie tris dešimtis monumentalių darbų tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų“.

Gerai, kad palaikome Ukrainos ekonomiką, bet tai, kad per nepriklausomybės šimtmetį neišsiugdėme supratimo apie paminklus, yra daugiau nei liūdna. Paminklai neturi būti štampuojami, veidus atrenkant peržiūrėjus daug lietuvių jaunuolių veidų internete. Paskui skulptūros idėjos autoriui belieka išgalvoti Kalantos veido versiją kaip nevykusį pasiteisinimą. Kažin, ar Kalanta apsidžiaugtų tokiu socrealistiniu kūriniu, devalvuojančiu ir meną, ir atmintį. Kalantos atminimą subtiliai įamžino Robertas Antinis, ne išaukštinęs herojų, o įprasminęs jo poelgį – sukūręs iš žemės gelmių kylančias horizontalias liepsnas toje vietoje, kur protestuodamas prieš sistemą, susidegino Kalanta.

Visa pieva su įkaitusiais iki raudonumo metalo akmenimis vadinasi „Aukos laukas“. Atmintį saugo ne tik simbolinės formos, bet ir knygos, žmonės, daiktai. Užuot dauginę tuščiavidurius politinius gestus, geriau pasiklausykime tikrų istorijų, kurias pasakoja „Lietuvos dizaino šimtmečio“ parodoje NDG eksponuojami autentiški meno ir pramonės objektai: vėliavos, ordinai, dulkių siurbliai. Jei labai reikia paminklo šimtmečiui, ieškokite čia. O kad politinė paminklomanija nesusuktų galvos – įsijunkite futbolą.

Menotyrininkės ir menininkės Laimos Kreivytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...