captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Maldeikis. Nauji senieji transatlantiniai santykiai

Anais laikais JAV prezidento Richardo Nixono administracijos finansų ministras Johnas Connally pareiškė: „Vis tiek tie europiečiai mus apgaus. Todėl mums reikia juos apgauti pirmiems.“ Ironiška frazė, kuri dar kartą patvirtina seną tiesą, kad, nepaisant bendrų esminių vertybių ir nuolat viešai deklaruojamos vienybės, JAV ir Europa, žinoma, turi savo interesus, ir jie nebūtinai sutampa.
M. Maldeikis, E. Genio/LRT nuotr.
M. Maldeikis, E. Genio/LRT nuotr.

Šiomis dienomis ES ir JAV spaudoje dominuoja naratyvas, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos plėtota transatlantinė sąjunga dabar dėl neatsakingos JAV prezidento politikos iš esmės palaidota. Bet ar tikrai verta skubėti pirkti Harley Davidson motociklą, kuris dėl prekybos karų vėliau taps neįkandamas?

Vertinant retrospektyviai, JAV populiarumas Europoje ilgą laiką rėmėsi Sovietų Sąjungos grėsme, o prezidento Johno F. Kennedy žymioji 1963 metų birželio kalba „Ich bin ein Berliner“ bene geriausiai atspindėjo to laikotarpio santykius. Vis dėlto net Sovietų Sąjungos grėsmės akivaizdoje ištikdavo periodinės santykių krizės, kurių geriausiais pavyzdžiais gali būti tuometinio Prancūzijos prezidento Charleso de Gaulle`io demaršas ar 1971 metų JAV sprendimas atsisakyti Bretton Woods sistemos susitarimų. Pastarasis, beje, pagimdė ir mintį apie bendrą Europos valiutą.

Šaltojo karo metais JAV Europoje buvo traktuojamos kaip nekilminga prastų manierų, bet turtinga ir arogantiška tolimo krašto pusseserė, – pozicija, kurią maitino viršenybės nuojauta ir neįsisąmonintas pavydas. Žlugus Sovietų Sąjungai, o Bendrijai virtus Europos Sąjunga, santykiai vis aiškiau kėlėsi į konkurencinę plotmę. Norėta tikėti, kad euras mes rimtą iššūkį dolerio hegemonijai, o Europos Sąjunga taps pasaulio galybe, savo politine įtaka konkuruojančia su JAV.

Po 30 metų Europos Sąjungos požiūris į JAV tampa vis labiau dvilypis: Europa pageidauja, kad JAV ir toliau laikytų gynybos skėtį, stabdytų Rusijos įtakos stiprėjimą tarptautinėje arenoje, remtų laisvosios prekybos modelį, tuo pat metu nesutikdama atsižvelgti į JAV interesus kituose regionuose, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose. 

Irano stiprėjimas ir potenciali jo regioninė hegemonija tampa didžiausiu JAV vidutinio laikotarpio iššūkiu. Tokia ji privalėtų būti ir Europos Sąjungos darbotvarkėje, nes sunku paneigti, kad Irano finansuojami teroristai (tai, beje,  pripažįsta ir ES institucijos) siekia sunaikinti Izraelį bei Saudo Arabiją, o Sirijoje valdžioje išlaikyti Basharą al-Assadą, tą patį, kurį Europos Sąjungos lyderiai vieningai skelbė kruvinu diktatoriumi ir garsiai reikalavo jo atsistatydinimo. 

Irano klausimas nėra tik Trumpo administracijos užgaida. JAV saugumo strategija paremta nuostata, jog negalima leisti atsirasti regioniniam hegemonui, kuris paskui galėtų mesti joms ir/ar jų sąjungininkams iššūkį. Tai, kaip JAV sprendžia Irano klausimą,  tik patvirtina jų pasiryžimą ginti savo sąjungininkus. Neatsitiktinai būtent Europa reguliariai skundėsi per mažu Obamos administracijos įsitraukimu į Sirijos krizę.   

Ir čia slypi dar vienas Europos požiūrio į JAV paradoksas. Nors prezidentas Barackas Obama paskelbė strateginį „posūkį“ Azijos link ir menkai domėjosi Europos klausimais, jis čia buvo bene populiariausias JAV prezidentas nuo Kennedy laikų. Tuo tarpu Georgeas W. Bushas, kurio darbotvarkėje Europos saugumas buvo aukštai viršuje, čia buvo labai nepopuliarus „kaubojus“. Panašią situaciją matome ir vertinant Trumpo administracijos, kuri griežtai stabdo Rusiją ir remia Ukrainos saugumą, pastangas. 

Manyčiau, kad Europos Sąjungos politinė vadovybė, dabartinę JAV administraciją vertinanti kaip laikiną košmarą, kuris po trejeto metų bus prisimenamas tik kaip naktinis košmaras, daro esminę klaidą. Leistiu sau prognozuoti, jog grįžti prie business as usual nepavyks.

Pagrindinė priežastis – demografija. Artimiausius du dešimtmečius dvi skaitlingiausios JAV rinkėjų grupės bus iki 1964 metų gimę vadinamieji „beibi bumeriai“ bei Y karta, gimusi nuo apytikriai devintojo dešimtmečio pradžios  iki pirmųjų dešimtojo dešimtmečio metų.  Neišsipildančios iliuzijos apie šviesų finansinį rytojų ir gerai apmokamą darbą abi šias kartas sparčiai stumia į  piktų konservatyvių rinkėjų gretas.

Pastaruosiuose rinkimuose 48 proc. šių kartų piliečių balsavo už D. Trumpą, tačiau visa kas leidžia tvirtinti, jog artimiausiais metais šis skaičius sparčiai augs. Be to, labai tikėtina, jog jie taps dar konservatyvesni ir dar labiau prijaus vadinamajam populizmui. Ypač tai sakytina apie Y kartą, kurios balsai dominuos JAV rinkimuose net iki 2060-ųjų. Tad ateityje tarp būsimų JAV prezidentų D. Trumpas gali atrodyti it solidus ir patikimas globalistas. 

Patinka tai Europai ar ne, JAV užsienio strategija keičiasi: šalis siekia abipusiai naudingo veikimo – ir ne vien JAV sąskaita. Jei pergalę rinkimuose būtų laimėjusi Hillary Clinton, dabartinius JAV politikos pokyčius būtume stebėję kaip ilgalaikį gražiu diplomatinės retorikos padažu sušvelnintą procesą. D. Trumpas apie pokyčius signalizuoja keliais sakiniais „Twitter“. Rezultatas dėl to nesikeičia.

Visa tai reiškia, jog Europos Sąjungai – nori ji to ar ne – teks apsispręsti. Ganėtinai aptaki frazė „turime likimą suimti į savo rankas“ privalo įgauti apčiuopiamą  politinį, ekonominį bei karinį pavidalą. Toks kelias numato aiškią Vokietijos lyderystę su stipria Prancūzijos bei sutelkta kitų šalių narių parama. Bėda ta, kad dabar tokia Europos Sąjungos lyderystė nereali.

2008 metų finansinė krizė, vėliau peraugusi į ekonominę ir galiausiai politinę krizes, „empiriniuose makro“ rodikliuose gal ir baigėsi, tačiau piliečių akyse ši krizė pakirto Europos Sąjungos legitimumą ir paralyžiavo bet kokias galimas reformas. Vien atnaujintos Lisabonos sutarties skiltys iš esmės nieko nepakeistų,  kalbos apie naują Sutartį tėra vien saldžios iliuzijos, o pernelyg rimti šalių narių interesų skirtumai neteikia vilčių, kad pavyktų rasti vieną bendrą efektyvų vardiklį.   

Ir vis dėlto, nepaisant visų įmanomų prieštarų, sąjunga tarp Europos ir JAV neišvengiama. Nors neretai stigdavo racionalumo ir šalto proto, abi pusės juos iš esmės regi kaip komforto zoną ir suvokia kaip bendrų vertybių visumą. Šie santykiai remiasi daugybe bendrų ilgalaikių globalių interesų, atsveriančių skirtumus. Visa tai reiškia, jog jų ateitis fragmentuotame pasaulyje turi ateitį.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško LRT.lt redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perpublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...