captcha

Jūsų klausimas priimtas

B. Gailius. Ar tikrai „TV pagalboje“ – visa Lietuva?

Vienas mano kolega nuolat tvirtina, kad turėčiau žiūrėti „TV pagalbą“. Esą tik tuomet suprasiu, kokia iš tikrųjų yra Lietuva.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Bandžiau žiūrėti tą laidą ir turiu prisipažinti, kad nepajėgiau užbaigti net vienos serijos. Manau, kad būčiau ištvėręs personažus – gyvendamas šalia turgaus kasdien visko prisižiūriu. Daug sunkiau buvo ištverti laidos vedėjus. Menkai slepiama pašaipa pašnekovui, auklėtojų tonas ir nevykę klausimai man sukėlė per didelį svetimos gėdos jausmą.

Bet šį kartą neketinu aptarinėti televizijos laidų kokybės. Svarbu kas kita: „TV pagalba“ daugeliui tapo metafora, išreiškiančia seną lietuvišką mintį – „tikrojoje“ Lietuvoje nėra vilties.

Konkrečiai mūsų gyvenamu laikotarpiu ta mintis pirmiausia kyla iš Rolando Pakso sukeltos valstybės krizės laikų. Vedami XIX–XX a. dvasios tuomet puolėme ieškoti politinius įvykius paaiškinančių ekonominių problemų ir ilgam įrėžėme į viešąsias diskusijas socialinės atskirties temą. Vartodami „TV pagalbos“ metaforą vieni kitiems primename, kad atskirties tariamai vis dar nesame įveikę.

Tačiau tema apie „tikrosios“ Lietuvos tamsybes nėra būdinga vien mūsų laikams. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė, kad žuvus partizanams liks „tik molis“. Siekis atitraukti žmones nuo kortų ir girtuoklystės ryškėja daugelyje tarpukario spaudos straipsnių. Šie literatūriniai vaizdiniai galiausiai atsiremia į stereotipo klasiką – Kristijono Donelaičio būrus.

Gana dažnai šis istorinis kontekstas pateikiamas kaip problemos patvirtinimas. Esą mes jau šimtmečiais neatsikratome savo baudžiauninkiškos prigimties. Bet iš tikrųjų istorija greičiau demaskuoja patį mąstytoją. Pažvelgęs į tamsesnes visuomenės kerteles lietuvis per amžius dreba tarsi netikėtai pastebėjęs veidrodyje savo augantį pilvą.

Juk L. Baliukevičiaus-Dzūko „molis“ buvo sėkmingai panaudotas nulipdyti „Sąjūdžiui“, prasigėrusi ir prasilošusi tarpukario Lietuva dešimt metų kariavo su Sovietų Sąjunga, o iš K. Donelaičio būrų ir Žemaitės vingrių buvo surinkta Vasario 16-osios Lietuvą apgynusi savanorių kariuomenė.

Taigi istorinė perspektyva patvirtina tik viena: „TV pagalbos“ Lietuva neturi istorinės reikšmės. Gali būti, kad ji visada šalia, bet visada paraštėse. O tai reiškia, kad ta Lietuva neturi ir politinės reikšmės.

Demokratijoje ši visuomenės dalis, be abejo, gali būti panaudota įvairioms manipuliacijoms. Bet ilgalaikėje valstybės raidoje „tikroji“ Lietuva nėra nei aktyvus, nei pasyvus veiksnys. Beje, patyręs politikas Winstonas Churchillis yra pastebėjęs, kad skurdas niekada nesukelia revoliucijos. Bet tai – kita tema.

Istorinę-politinę, o per tai ir kultūrinę reikšmę bendruomenės tapatybei turi dvi viena kitą paremiančios ir papildančios jėgos. Visų pirma, toje bendruomenėje iškylančios ir ją į priekį vedančios atskiros asmenybės. Antra, tam tikras platesnis žmonių sluoksnis, kuris konkrečiu laikotarpiu tampa valstybės „raumenimis“.

Jei šiandien Lietuvos padėtis atrodo problemiška, taip yra tikrai ne dėl „TV pagalbos“ ir jos vaizduojamos „tikrosios“ Lietuvos. Galbūt mums trūksta asmenybių, bet manau, kad daug labiau trūksta „raumenų“. Potencialiai tie „raumenys“ egzistuoja, bet neįdarbiname jų valstybės raidai.

Būtent apie „raumenis“ ir jų įdarbinimą šiandien turėtų galvoti tikrieji politikai. Tie, kurie nori vesti žmones, o ne joti jiems ant sprando. Politikams ypač pavojinga vadovautis „TV pagalbos“ metafora, nors ta metafora tarp politikų yra taip pat smarkiai paplitusi.

Klaidinga manyti, kad politika turi pasiekti kažin kokį „pamirštą žmogų“. Tas „runkelis“ ar „TV pagalbos“ personažas, apie kurį visi kalba jau ištisą dešimtmetį, visai nėra pamirštas. Priešingai, jis dėmesio centre ir galbūt įgijo per daug galios. Pamiršti ar užsimiršę yra visai kiti visuomenės nariai, kurie įprato ignoruoti politikus, o politikai – juos.

Visa tai nereiškia, kad nereikia rūpintis vargšais. Vis dėlto net ir vargšais reikia rūpintis juos matant kaip pilnaverčius asmenis, o ne „TV pagalbos“ personažus. Kitame kontekste tai būtų galima plačiau aptarti.

O šiuo komentaru norėjau atkreipti dėmesį į mūsų visų ir ypač mūsų politikų orientaciją. Nežiūrėkite „TV pagalbos“, verčiau ieškokite tikrosios Lietuvos aplink save. Nepriklausomos valstybės, Konstitucijos ir ES naudą reikia iš naujo paaiškinti tiems, kam tai iš tikrųjų naudinga. Būtent tada sustingusi Lietuva iš naujo pajudės.

O manipuliatoriai, kurie semiasi galios iš paraščių, galiausiai patys tose paraštėse ir liks. Į jų auditoriją neverta taikytis.

Su kuo galų gale apie Lietuvą kalbėtis? Kas tie žmonės, kurie šiandien yra valstybės „raumenys“ ir tautos ramsčiai? Tai turėsime aptarti jau kitą kartą.

Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...