captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Neeilinio ruso kritika Vakarų adresu

Prieš maždaug 40 metų, 1978 m. birželio 8 d., rusų rašytojas Akeksandras Solženicynas,  dėl „Gulago archipelago“ sovietų  ištremtas į Vakarus, Harvardo universiteto diplomų įteikimo šventėje pasakė kalbą, kurioje išreiškė savo nuogąstavimus dėl amerikiečių visuomenės ir kultūros patvarumo.
M. Drunga, V. Radžiūno/LRT nuotr.
M. Drunga, V. Radžiūno/LRT nuotr.

„Tie nuogąstavimai rezonuoja ir šiandien, – teigia žurnalo „American Conservative“ apžvalgininkas Jeffas Groomas, – nors Solženicynas savo  kalboje, pavadintoje „Suskilęs pasaulis“ arba „Išsekę Vakarai“, amerikiečiams ir vakariečiams apskritai pasiūlė labai mažai paguodos.

Tuo metu, 1978-aisiais, Amerika dar svirduliavo nuo patirtų smūgių Vietname ir nejautė didelio įkvėpimo iš tuomet jai vadovavusios Džimio Karterio vyriausybės. Harvarde susirinkę absolventai – Amerikos elitas – tikriausiai tikėjosi, jog buvęs Gulago kalinys pačiame Šaltojo karo įkarštyje pagirs ir iškels amerikiečių išskirtinumą bei jų išpažįstamus demokratinius idealus.

Tačiau to jis nepadarė, jo ketinimai buvo kitokie, jis nutaręs atskleisti ne „saldžią“, o „karčią“ teisybę, bet „ją pasiūlyti kaip draugas, ne kaip priešas“.

Kalbėdamas rusiškai, o vertėjui jo žodžius perduodant angliškai, Solženicynas barė Vakarų materialistinės kultūros aroganciją bei  patenkintumą savimi ir išryškino kai kurių pasiekimų, dėl kurių Vakarų demokratijos seniai didžiuojasi, neigiamas išdavas.

Taip darydamas jis pabrėžė, kad tikroji skirtis tarp dviejų menamų pasaulio supergalybių daug gilesnė ir sudėtingesnė nei paprasta kapitalizmo ir komunizmo priešprieša.

O to gilesnio, platesnio konteksto ir jo supratimo Amerikai šaltojo karo laikais ypač trūko, nors šis kontekstas sąlygojo viską – ir politiką, ir naujienas, ir kiną, ir aukštąjį mokslą.

Tada šis Nobelio premijos laureatas ir prikišo Vakarams kitų pasaulio dalių kolonizavimą – ne tik nesitikint jokio tikro pasipriešinimo, bet ir su panieka visoms vertybėms, galinčioms slypėti kolonizuojamų tautų požiūriuose į gyvenimą.

Visa tai rodėsi esąs milžiniškas pasisekimas, be jokių geografinių ribų. Vakarų visuomenė plėtėsi, pergalingai didėjant žmogaus nepriklausomybei ir galiai.

Tačiau ribų vis dėlto buvo, ir 1978 m. „jau buvo sunku prognozuoti, kokio dydžio sąskaitą buvusios kolonijinės valstybės pateiks Vakarams. Ir dar nebuvo aišku, ar tai sąskaitai apmokėti Vakarams pakaks atsisakyti ne tik paskutiniųjų savo kolonijų, bet ir viso savo turto“.

Tuo tarpu Vakaruose suėjo terminas apmokėti sąskaitą ir už Švietimo amžių, už humanizmą be Dievo ir už nežabotą individo laisvę.

Pasak A. Solženicyno, „destruktyviai ir neatsakingai laisvei suteikta beribė erdvė. Visuomenė pasirodė neturinti priemonių saugotis nuo žmogaus degradacijos bedugnių, pvz., nuo piktnaudžiavimo laisve tam, kad jaunimas būtų žalojamas moralinio smurto, tarkim, filmų, kupinų pornografijos, nusikaltimų ir siaubo.

Visa tai laikoma laisvės dalimi, kurią teoriškai gali atsverti jaunų žmonių teisė nežiūrėti ir nepriimti“. 

Tada A. Solženicynas apkaltino Vakarų valdančiąją klasę stokojant „pilietinės drąsos“ ir paliekant visuomenę su tokiu laisvės ir materialios naudos kiekiu, kad žmonės nebeteko „bendrojo gėrio“ idealų ir dvasinio peno, motyvuojančio ir grinžiančio pačią laisvę iš esmės.

Kiekvienam piliečiui Vakaruose suteikta geidžiamoji laisvė ir materialinė gerovė tokia kiekybe ir kokybe, kad teoriškai garantuotas laimės pasiekimas – ta nuskurdinta šio žodžio reikšme, kuri per tuos dešimtmečius įsigalėjo. 

Šiame procese tačiau pražiūrėta, jog nepasotinamas troškimas turėti dar daugiau daiktų ir dar geresnį gyvenimą bei aktyvios pastangos tą pasiekti daugelio vakariečių veiduose įspaudžia nerimo ir net depresijos žymes, nors įprasta atsargiai tokius jausmus nuslėpti.

Bet ši konkurencinė kova už dar turtingesnį materialiniu požiūriu gyvenimą pradeda užvaldyti visą žmogaus mąstymą ir neatveria jokių kelių į dvasinį stiprėjimą ir plėtrą.

Prieš modernybę galiojusiu pasaulio supratimu, kuris baigėsi su renesansu, žmonija buvo iš prigimties pažeista ir turėjo būti pagydyta. Tačiau po šitų blogų laikų, – sakė Solženicynas, „mes atsukome nugaras Dvasiai ir kraštutiniu bei nepateisinamu uolumu apkabinome visa tai, kas materialu“. 

„Kai kūrėsi moderniosios Vakarų valstybės, – tęsė jis, – paskelbtas principas, jog valdžios turi tarnauti žmonėms, o žmonės turi būti laisvi ir siekti laimės. Žemė jau nebebuvo Dievo valda, „pasaulis priklauso žmonijai ir visus gyvenimo trūkumus sukelia netikusios socialinės sistemos, kurias reikia taisyti“.

Savo auditorijai Solženicynas priminė – kurdamasi Amerika suprato, kad „visos individualios žmogaus teisės suteikiamos remiantis tuo, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Kitaip sakant, laisvė individui suteikiama  sąlygiškai, atsižvelgiant į jo nuolatinę religinę atsakomybę“.

Niekada istorinė laisvės idėja ar laimės siekimas nebuvo interpretuojama kaip „instinktų ar užgaidų“ tenkinimas“, – sakė Solženicyno interpretatorius Jeffas Groomas žurnalo „American Conservative“ paskelbtame straipsnyje.

Tai tiek šįsyk užsienio spaudos apžvalgos diplomų įteikimo švenčių proga. Kitą kartą tęsime A. Solženicyno minčių Vakarų ir Amerikos adresu apžvalgą.  

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...