captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Miliūtė. Balsai iš kapo minėjimų tribūnose

Minint Sąjūdžio 30-metį skambėjo kalbos su pagrindine melodija, kad valstybė uždaryta karste ir nuleista į kapą. Panašūs pareiškimai įvairių renginių proga iš parlamento tribūnos nebestebina, jau greičiau nustembi išgirdęs, kad į ją dar pakviečiamas kas nors, kas gali pasakyti – ne, valstybė nėra žlugusi ir artimiausiu metu neketina.
L. Fisheye nuotr.
L. Fisheye nuotr.

Minėjimų rengėjai antrųjų randa daug sunkiau, negu norinčių palyginti Lietuvą su Prūsija, iš kurios belikęs tiktai pavadinimas. Jei Prūsiją prarijusi Vokietija, tai Lietuvą ketina – kur ten ketina, jau, ir ne pamažu, o dideliais kąsniais ryja Briuselis. Kaip Briuseliui dažnai nurašomi pačių Lietuvos biurokratų sugalvoti įvairiausi apribojimai, taip Europos Sąjunga lyginama su sovietiniu tautų kalėjimu, nors reikia būti arba neprotingu, arba melagiu, kad sugebėtum nematyti esminio skirtumo. Laisvės pasirinkti.

Kitas šių jubiliejinių Sąjūdžio dienų pastebėjimas – neva negrįžtamai prapuolusios bendrystės jausmo paieškos. Klausimų, kodėl tada buvome tokie vieningi, o dabar nebe, pilni socialiniai tinklai ir daug kitos viešosios erdvės. Nors būti vieningais – kaip ir būdų tą parodyti – to norintiems šiandien kur kas daugiau, negu prieš tris dešimtis metų teikė Sąjūdis. Tuomet buvo iššūkis su sovietinio saugumo persekiojimo rizika – ateiti į kokią nors Sąjūdžio grupelę ir organizuoti susitikimus ar leisti laikraštį. Sąjūdžio stiprybė buvo ir ta, kad jo žmonės kalbėjosi su bet kuriuo užėjusiu ar paskambinusiu. Kartais tas juos išvargindavo iki išsekimo, kartais ir erzindavo, nes konstruktyvūs buvo ne visi. Bet reikėtų pasakyti tiems, kas jau pamiršo, ir tiems, kas tuomet nė nebuvo gimę – jokiose to meto įstaigose su žmonėmis išvis nesikalbėdavo, nes valdininkas buvo viršininkas, o viršininkas buvo Dievas. Sąjūdis parodė, kad tų dirbtinių dievų nėra, nes permainas, kaip ir bendrystę, kuria žmonės. Pirmiausia tie, kurie ką nors veikia, o ne gyvena laukdami dar vienos revoliucijos. Kalbu ne apie dar vieną, nežinia kelintą naująjį Sąjūdį iš nepatenkintų, kad savoje valstybėje negali pasiekti to, ko jai ir sau norėtų. Iš tų, kurie užuot naudojęsi visomis laisvės teikiamomis galimybėmis, labiausiai mėgsta vieną – piktintis beveik viskuo ir gal dar guostis.

Kalbu apie pačių žmonių iniciatyvą. Prieš tris dešimtis metų vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys davė jauniems savanoriams, budėjusiems prie telefonų patarimą: „Neturit valandas klausytis siūlymų, ką už kitus turėtumėte padaryti. Jei matot, kad gera idėja – pasveikinkit ir pasakykit, kad Sąjūdis parems. Bet tegu patys imasi iniciatyvos.“

Bendrystės jausmo paieškos ir pats bendrystės stiprinimas yra tikrai gera idėja. Jei šiandien Sąjūdžio būstinėje atsiliepčiau į jų beieškančio skambutį, žinočiau, ką sakyti. „Gera idėja. Jūs tik pradėkit, gal pradžiai su kaimynais. Sąjūdis palaikys“.

Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...