Nuomonės

2018.04.13 13:19

M. Maldeikis. Apie ką Lietuvai pasakoja D. Trumpas?

2018.04.13 13:19

Po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose prabėgo daugiau nei metai. Tačiau pačiose JAV, ES ir Lietuvoje ši pergalė vis dar dažnokai pateikiama arba kaip nelaimingas atsitikimas, arba kaip Rusijos programišių pergalė, arba kaip „Cambridge Analytica“ burtai. Tiesa šiuo atveju slypi kažkur anapus. Ir ta tiesa, drįsčiau sakyti, itin svarbi Lietuvai.

Kiekvienas istorijos laikotarpis reikalauja skirtingo stiliaus lyderystės, nes kiekvienas laikotarpis suformuoja skirtingas moralines ir socialines visuomenės paradigmas, apibrėždamas ir skirtingą politinį klimatą. Geriausiai šį fenomeną apibūdina vokiškas žodis zeitgeist (perfrazuojant Hegelį, tai – laiko dvasia, kuri geriausia atskleidžia dominuojančią epochos savybę). Žiūrėdami į dabartinį JAV prezidentą, matome geriausią šių laikų zeitgeist atspindį. Jis ne istorijos atsitiktinumas: jis – jos šauklys.

Kad įžvelgtume šį naujai besiformuojantį pasaulį, turime suprasti nueinantį. Tam reikia grįžti į 1944 metus, kai JAV kurortiniame miestelyje Breton Vudse buvo sudėliota senoji pasaulio veikimo sistema, funkcionavusi 50 metų ir leidusi JAV laimėti Šaltąjį karą.

Ši sistema rėmėsi JAV, kuri suformavo tarptautinės prekybos institutus ir, valdydama stipriausią istorijoje laivyną, užtikrino saugią prekybą pasaulio vandenynuose. Taip buvo sukurtas pasaulinis prekybos tinklas. Kartu JAV savo sąjungininkams pateikė didžiausią galimą laimėjimą – priėjimą prie savo neaprėpiamos rinkos. Tai buvo geriausia, apie ką pastarosios galėjo svajoti ir dėl ko ankščiau tos pačios šalys ir įsiveldavo į tarpusavio karus.

Dabar galimybė naudotis milžiniška rinka buvo tiesiog patiekta ant lėkštutės, o dovanos gavėjai iš esmės buvo papirkti tapti JAV sąjungininkais Šaltajame kare. Valdant tokias visą laisvąjį pasaulį apimančias rinkas ir naudojantis nuolat augančiu technologiniu pranašumu, ilguoju laikotarpiu Sovietų Sąjunga buvo pasmerkta.

Žlugus Sovietų Sąjungai ir likus vienam pasaulio hegemonui, Breton Vudso sistema, kaip rodėsi sąjungininkams, tapo atgyvena. Dar dvidešimt metų ši gerai sutepta sistema riedėjo savaime, tačiau JAV darėsi vis aiškiau, jog savo sąskaita išlaikyti tokią tvarką nebėra prasmės. Realpolitik užsienio santykiuose niekas neatšaukė.

Paskutine vinimi į senosios sistemos karstą tapo skalūnų technologija, kuri garantuoja, kad kitos šalys prarado ir paskutinį – energetinį – veiksnį, kuriuo galėjo daryti įtaką JAV politikai. Ypač tai gerai matyti nervingoje Saudo Arabijos politikoje. JAV tampa visiškai nepriklausoma nuo pasaulinės konjunktūros.

Mūsų akyse formuojasi nauja pasaulinė sistema, kurioje valstybė, anksčiau mokėjusi už vakarėlius, dabar sako: „Gana. Gėrimai – už savas lėšas.“ Tiesą sakant, panašius dalykus bandė užuolankomis kalbėti ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, tačiau visi buvo pripratę prie gražių jo kalbų be veikimo, ir jis buvo neišgirtas.

Šio naujai besiformuojančio pasaulio pagrindinis bruožas – abipusiai naudingo veikimo siekis – dabar pristatomas D. Trumpo lūpomis arba jo „Twitter“ paskyroje. Ką tai reiškia kitiems sistemos dalyviams?

JAV sąjungininkais naujoje besiformuojančioje sistemoje, o kartu ir tais, kurie pasidalins jos ekonominės ir karinės galybės vaisiais, taps tos šalys, kurios galės JAV pasiūlyti abipusiai naudingą veikimą. Šiame kontekste pirmiausia reikia paminėti  Japoniją, Pietų Korėją bei Taivaną (rinkos bei atsvara Kinijai) ir Jungtinę Karalystę, kuri, ypač po „Brexit”, visų pirma dėl artimų istorinių patirčių, dar labiau bus priversta atsigręžti į JAV. 

Europoje, tikėtina, daugiausiai pyrago gali atsiriekti Danija, kontroliuojanti išėjimą iš Baltijos jūros; Nyderlandai (dėl galimybės kontroliuoti prekybą Reino upėje); Dardanelų sąsiaurį prižiūrinti Turkija; tyliai tūnanti rimta karinė ir finansinė galybė Švedija bei Lenkija kaip Rusijos Federacijos sulaikymo atskaitos taškas. Matome šalis, kurios dėl savo geografijos ar kitų faktorių gali JAV pasiūlyti abipusiai naudingą bendradarbiavimą. 

Ir čia iškyla klausimas mums: kur šios naujos JAV veikimo paradigmos rėmuose glūdi Lietuvos interesas ir galimybė? Kol kas į Lietuvą žvelgiama kaip į „neapginamą teritoriją, taikos metu galinčią būti efektyvia ašaka Rusijos gerklėje“. Ir todėl didžiausias mūsų užsienio politikos vidutinio laikotarpio iššūkis – šioje naujai besiformuojančioje pasaulio tvarkoje rasti savo vietą, sugebėti suformuluoti ir pagrįsti tai, ką galėtume pasiūlyti ir ko JAV negalėtų ar nenorėtų atsisakyti. Toks pasiūlymas taptų mūsų efektyviausia Mannerheimo linija XXI amžiuje.

Adamas Smitas kalbėjo apie nematomą ranką ekonomikoje. Politikoje, neišskiriant užsienio politikos, veikia tokia pati nematoma ranka. Bėda tik ta, ji veikia tamsiame kambaryje, o mes vis tiek privalome ją surasti ir stipriai paspausti.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perbublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.