captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Eidintas. Lietuvių konferencijos istorinė reikšmė

Kodėl minime Lietuvių konferencijos, vykusios Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis, šimtmetį? Atsakymas trumpas: todėl, kad ši konferencija tapo Lietuvos valstybės pradmenų užuomazga.
Visuotinis Amerikos lietuvių seimas. Niujorkas. 1918 m. Juozo Ginkaus nuotrauka. LCVA.
Visuotinis Amerikos lietuvių seimas. Niujorkas. 1918 m. Juozo Ginkaus nuotrauka. LCVA.

Vokietijos okupuotame ir Oberosto (Rytų fronto karinės vadovybės) griežtai ir nuožmiai valdomame krašte surengtoje konferencijoje, į kurią susirinko visų 33 Lietuvos apskričių atstovai, buvo galima išgirsti jų nuotaikas, nuomones, taip pat apsvarstyti dabarties ir ateities klausimus.

Pasaulyje jau pūtė nauji vėjai. Okupacinio režimo aplinkybėmis reikėjo veikti ir pačioje Lietuvoje, nes populiarėjo tautų apsisprendimo principas, pavergtos tautos rengė konferencijas, kariaujantys blokai norėjo rodytis demokratiški ir simpatiški, tad pro sukąstus dantis turėjo žadėti apsisprendimą pavergtoms tautoms, o toms šalims, kurios gviešėsi prisijungti užkariautas teritorijas, prireikė pavergtųjų tautų balso.

Lietuvių politinės grupės – ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Šveicarijoje, Švedijoje, Rusijoje – išsivystė iš draugijų nukentėjusiems nuo karo šelpti. JAV lietuvių kolonijose susikūrė net kelios – katalikų ir tautininkų pakraipos – tarybos, taip pat atitinkami politinėms pažiūroms du finansų fondai. Amerikos lietuviai mokėsi organizuoti Lietuvos šalpos, aukų rinkimo akcijas, užmegzti ryšius su kongresmenais ir net kandidatais į prezidentus, rengti rezoliucijas.

Daugiau kaip 330 000 JAV gyvenusių lietuvių imigrantų (daugiausia Čikagoje, Niujorke ir Pensilvanijoje), susijungusių į draugijas, sukūrusių skaitlingą spaudą ir kultūrines organizacijas, veikla suaktyvėjo JAV įsitraukus į karą su Vokietiją 1917 m. balandį ir ypač po to, kai prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbė „keturiolika punktų“, kurie davė progą kelti ir Lietuvos politinės ateities klausimą. Amerikos lietuviai siuntė paramą nukentėjusiems nuo karo, o prezidentas V. Vilsonas 1916 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Lietuvių diena. Taip pirmąkart lietuviai paminėti kaip nacija, o akcijos metu surinkta 200 tūkst. dolerių, kurie buvo skirti nukentėjusiems nuo karo.

JAV lietuviai finansiškai rėmė Lietuvių informacijos biuro Lozanoje veiklą (vedėjas Juozas Gabrys-Paršaitis ir kt.), publikacijas užsienio kalbomis apie Lietuvą, kuriose buvo keliamas Lietuvos klausimas ir nepriklausomybės reikalas. Pasinaudodami Rusijos ir Vokietijos politikos vingiais, lietuviai užmezgė glaudžius ryšius tarp Lietuvoje, Šveicarijoje, Rusijoje bei JAV veikiančių politinių centrų, surengdavo – nors ir retai – susitikimus, konferencijas.

Tos konferencijos buvo svarbios, nes net ir mažas lietuvių susibūrimas duodavo didelius rezultatus. Štai 1915 m. spalio mėn. įvykusios lietuvių konferencijos Stokholme metu trys jos dalyviai kalba apie tėvynainių kančias okupuotoje Lietuvoje, apie būtinybę šelpti karo aukas. Kartu ieškoma ir paramos tarp švedų visuomenės. Martynas Yčas, Stasys Šilingas ir iš JAV atvykęs J. Gabrys finansinės pagalbos reikalams Stokholme sugeba įkurti Švedų–lietuvių šelpimo komitetą. To komiteto pirmininku sutiko būti Stokholmo burmistras Carlas Albertas Lindhagenas ir pasiūlė komiteto sekretoriumi kviesti įtakingo dienraščio „Stokholms Dagbladet“ redaktorių Vernerį Sioderbergą.

Štai ką paskambinęs redaktoriui burmistras sako: „Šiandien mes radome naują tautą, kuri, pasirodo, gyvena tik kitoje Baltijos pusėje ir vadinasi lietuvių tauta. Jos žemė yra okupuota vokiečių ir reikalinga pagalbos.“

K. A. Lindhagenas rūpinosi lietuvių pabėgėlių šelpimu ir apskritai Lietuvos reikalais: padėjo kelti Lietuvos klausimą, vėliau – ir jos pripažinimo idėją. Komitetas tapo gyvu tiltu, „kuris jungė lietuvius su tėvyne, buvo išeita į platųjį pasaulį su Lietuvos reikalais“, – rašė M. Yčas. Komitetas tapo ir svarbiu finansiniu ramsčiu – parama vokiečių okupuotiems vilniečiams keliavo iš Lietuvių komiteto Rusijoje į komitetą Stokholme, o iš čia – į Lietuvių komitetą Vilniuje. Per Stokholmo banko skyrių Berlyne pinigus į Lietuvą siuntė ir Amerikos tautos fondas, jie buvo skirti ir Vokietijoje atsidūrusiems lietuviams – karo belaisviams ir kitiems.

Po šio lietuvių pasitarimo Stokholme nusprendžiama iš esmės pagerinti įvairių šalių lietuvių bendradarbiavimą ir tarpusavio ryšius. M. Yčui grįžus į Peterburgą, 1915 m. gruodžio mėn. Rusijos Lietuvių komiteto CK į Šveicariją atstovauti CK tenykštėse lietuvių draugijose pasiunčia jauną teisininką Stasį Šalkauskį. Į Stokholmą išvyksta Jonas Aukštuolis, jam padėti – Ignas Jurkūnas-Šeinius; į rusų šelpimo komitetą – Antanas Petronis, komitete dirbęs visą karo metą; į Daniją pasiunčiamas Jurgis Savickis. Dirbdami informacijos biuruose, šie jauni vyrai kėlė Lietuvos klausimą, rūpinosi lėšomis nukentėjusiems nuo karo ir lietuviams karo belaisviams šelpti, rengė naujus pasitarimus. Jų veikla buvo pagrindas vėliau atsirasti būsimoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms. Beje, Jurkūnas, Aukštuolis ir Savickis padėjo surengti Antrąją lietuvių konferenciją, kuri įvyko Stokholme

1917 m. spalio 18–20 d. Į ją iš Šveicarijos atvyko Konstantinas Olšauskas ir Juozas Purickis, iš Rusijos – Jurgis Alekna, M. Yčas, Felicija Bortkevičienė, S. Šilingas. Taip pat dalyvavo nuo vasaros Stokholme darbavęsis Jonas Šliūpas, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, kitose Skandinavijos šalyse veikusieji J. Aukštuolis ir J. Savickis. Po konferencijos Švedijos sotinėje liko padirbėti J. Šliūpas, prisidėjo Jonas Žilius, Albinas Rimka, J. Aukštuolis ir I. Šeinius. Jie skelbė straipsnius, rengė paskaitas apie Lietuvą, siuntė paramą Vokietijoje atsidūrusiems lietuviams, tarp jų ir karo belaisviams. Be to, Stokholme iki 1918 m. pradžios liko gyventi J. Tumas-Vaižgantas, F. Bortkevičienė ir J. Alekna. Net vėliau įkurta Lietuvos diplomatinė atstovybė Švedijoje neturėjo tiek daug talkininkų, kiek tą pusmetį. I. Šeinius išleido knygelę apie Lietuvą „Litauisk Kultur“, J. Šliūpas – „Essey on the Past, Present and future of Lithuania“.

Kitoje neutralioje valstybėje – Šveicarijoje – susikūrė labai svarbus lietuvių politikos centras. Ten nuo 1915 m. veikė J. Gabrio vadovaujamas Lietuvių informacijos biuras, jame dar dirbo Vladas Daumantas-Dzimidavičius ir J. Purickis. Biuras leido du mėnraščius: „Pro Lituania“ prancūzų kalba ir „Litauen“ – vokiečių.

Biuras ėmėsi propagandinės veiklos keliant Lietuvos nepriklausomybės klausimą, įvairiuose leidiniuose rašė apie Lietuvą, rengė politines akcijas, konferencijas. Dar 1916 m. pirmojoje pusėje, gavus JAV ir Vokietijos vyriausybių sutikimą ir radus tinkamą dingstį, neva, sužinoti, kokia pagalba reikalinga Lietuvos gyventojams, į okupuotą Lietuvą atvyko amerikiečiai Jonas Bielskis ir kun. dr. Vincas Bartuška. Juos „globojo“ vokiečių pristatytas mažlietuvis Vilius Steputaitis, leidęs Amerikos delegatams netgi slapta pasitarti su Vilniuje veikiančiais lietuviais.

1916 m. vasario 12–14 d. Fribūre (konspiraciniais sumetimais nurodytas Bernas ir kovo 1–5 d. ) J. Gabrys, V. Daumantas-Dzimidavičius, J. Purickis ir kiti surengė konferenciją, kurioje nutarta reikalauti, kad Taikos konferencijoje Lietuvai būtų grąžinta visiška laisvė ir nepriklausomybė.

1916 m. vasara buvo kupina lietuvių politinių forumų Lozanoje. Birželio 27–29 d. trečiojoje Tautybių Sąjungos konferencijoje dalyvavo iš Lietuvos atvykę Antanas Smetona, Steponas Kairys ir Jurgis Šaulys. Birželio 30 – liepos 4 d. įvyko antroji lietuvių konferencija Lozanoje, kurioje tarėsi JAV lietuvių atstovai V. Bartuška, J. Bielskis ir Romanas Karuža. Iš Rusijos buvo atvykęs M. Yčas (pirmininkas), sekretorius V. Daumantas-Dzimidavičius, dalyvavo J. Gabrys, J. Purickis, S. Šalkauskis, Antanas Steponaitis ir Antanas Viskantas (Viscont).

Diskusijose kristalizavosi pagrindinė linija – neatmetant galimų geopolitinių, karo eigos keliamų pokyčių, viešinti Lietuvos nepriklausomybės klausimą, orientuotis į Vokietiją pasinaudojant Reicho politinių sluoksnių ir karinės vadovybės nesutarimais ir laviruojant tarp jų interesų. Rusijos lietuviai po caro nuvertimo 1917 m. pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę – tik pati okupuota ir Oberosto valdoma Lietuva kol kas negalėjo tarti savo žodžio.

Vokietijai ir Austrijai paskelbus siekį atkurti Lenkijos valstybę, lietuvių atstovai toliau rūpinosi Lietuvos klausimu. 1917 m. pavasarį atsirado daugiau vilčių: kovo mėn. Rusijos vasario revoliucija baigėsi carinės monarchijos nuverimu, šaliai ėmė vadovauti Laikinoji vyriausybė, žlugo Rusijos imperija. Balandžio 6 d. į karą Antantės pusėje su Vokietija ir Centrinių šalių bloku įstojo JAV, tuo pakeisdama jėgų santykį Antantės naudai. Vokiečiai atsisakė primityvių aneksijos planų ir ėmė modeliuoti visiškai nuo Vokietijos priklausomų valstybių darinius.

Modernizuojant užimtų teritorijų aneksijos ir prisijungimo planus, prireikus tam ir okupuotų lietuvių balso, 1917 m. vasarą lietuviams leidžiama surengti konferenciją Vilniuje, išsirinkti Patarėjų tarybą, kuri tačiau turėtų padaryti pareiškimą, kad Lietuva sieja savo ateitį su Vokietija. Lietuviai nutarė nebelaukti ir pasinaudoti galimybe turėti krašto tarybą. Kaip rašė P. Klimas, naivumo nebuvo, bet ir karo sąlygomis viltį kėlė tai, ,,kad dar šiek tiek skaitytasi su žmogumi ir jo įsitikinimais, o tikslas – pralaužti ledus ir išplaukti į pasaulinės politikos srovę“. Juoba kad jau turėta kontaktų ir Berlyne, Reichstage – su katalikų centru ir socialdemokratais, taip pat pavieniais asmenimis ar jų grupėmis.

Miesto teatro pastatas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Retų spaudinių skyrius.

Lietuvių politika įgauna stuburą

Nuo gegužės gaunamos žinios pasitvirtino – 1917 m. birželio 2 d. „Wilnaer Zeitung“ paskelbiama, kad Oberostas leido sudaryti lietuvių patikėtinių tarybą, kurioje bus žymiausi Lietuvos vyrai. Žmonės susidomėjo,„laukia naujos eros“. Lietuvių politikos centras birželio mėn. Vilniuje svarsto Vertrauensrato klausimą, vokiečiai tikriausiai jo nenori, todėl ir jo funkcijos bus ne administracinės, ne valdymo, o priruošiamosios – tai būsianti tiesiog nusistatymo, apsisprendimo, informacijos įstaiga. Į jį lietuvių sąrašo paprašoma iš vyskupų, Basanavičiaus, tas sutiko, tačiau Smetona jį sulaikė. Turi būti konferencija, kuri ir nusistatys pozicijas, mūsų pačių organizacinis komitetas parinks iš įvairių vietų žmonių. „Patys pastebime, kaip mes per tą vokiečių čia buvimą politiniai bręstame. Mūsų pažiūros vis aiškesnės. Nepriklausomybės obalsis, jo įvykinimas, „orientacija“ į vakarus kristalizuojasi. Lietuvą tveriant – lietuviai tesprendžia, o ne mažumos.“

Kadangi atstovų į konferenciją išsirinkti rinkimuose neleista, sudarytas Organizacinis komitetas: 18 žmonių iš provincijos ir keturi iš Vilniaus – S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona ir P. Klimas. Komitetas posėdžiavo rugpjūčio 1–4 d. Svarstomas gautas naujas vokiečių pasiūlymas, pagal kurį Lietuva tampa Vokietijos dalimi, kur vokiečiai vadovauja kultūros, ūkio sritims ir strategijai, o jeigu lietuvių Vertrauensratas tam nepalankus, tai jam verčiau net nesirinkti. Lietuviai nutaria savo pozicijų nekeisti – lietuvių tauta savo ateities apsaugą numatanti nepriklausomoje valstybėje, atkurtoje jos etnografinėse ribose. Tačiau paskelbia orientaciją į Vakarus, ir kad būsimoji valstybė, dėl įvairių motyvų nepakenkdama savo plėtojimuisi, „sueitų į dar apsvarstytinus santykius su vokiečių reichu“.

Per daug nepasižadėta tikintis, kad jei Vokietija toliau taip spaus anšliuso idėjas, ji pasirodys kaip aneksijų šalininkė ir imperialistė, pasaulyje taps dar labiau nekenčiamesnė, o lietuviams neverta per daug krypti į Vokietijos pusę ( juk apie juos pasaulis blogai pagalvotų), be to, jų nusistatymą pareikš pati Lietuvių konferencija.

Konferencijos Organizaciniame komitete išgirdus, kad Oberosto pareigūnas lietuvių reikalams, vėliau – komisaras prie Lietuvos Tarybos (nuo 1918 m. sausio 9 d.) vyr. leitenantas Kiugleris  reikalauja anšliuso su Vokietija, kilo nepasitenkinimas. P. Klimas ir A. Smetona lietuviams dėl politinės orientacijos įrodinėjo: „Reikia būti realistais: ką mes galime... Daryti kompromisus mes esame priversti, jei norime tikrai iškelti Lietuvos valstybės klausimą. [Taikos] kongresas galutinai tatai spręs. Bet kongresui jau reikia paruošti pačią Lietuvos idėją. Reikia, kad jis su ja susitiktų. Tik vokiečiai čia ir gali padėti. Jie gali valstybės pagrindą paskelbti. Tos gi reklamos iš pradžios be kompromisų neįgysime. Rusai su visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu bepastatys.“

Taigi iš Oberosto išsikovota teisė patiems – kad ir ne visuotiniu balsavimu, rinkimuose, bet bent jau mažuose pasitarimuose, susitikimuose – apskrityse parinkti į konferenciją vyrus, kurie tautiškai nusiteikę ir „nevaro“ antilietuviškos veiklos, kad, nors kai kurie ir nekalba lietuviškai, atstovautų visiems luomams, profesijoms, turėtų gyvenimiškos patirties. Vykstantiesiems į konferenciją gyventojų linkėjo: „Neparduokite, nepasirašykite...“

Organizacinės patirties kaupimas

Tačiau norint priimti ir sutelkti konferencijoje per 200 žmonių, reikėjo atlikti didžiulį organizacinį darbą, kurio ėmėsi konferencijos Tvarkomoji komisija (pirmininkas Povilas Dogelis, nariai: Antanas Žmuidzinavičius, Aleksandras Stulginskis, kun. Pranas Bieliauskas), veikusi nuo rugpjūčio 29 d. ir parengusi detalią konferencijos darbo bei kultūrinę programą. Taip pat buvo pasirūpinta apsauga iš lietuvių tarpo – keturiolika vyrų (vadas Liudas Gira), pakvietimais, sutarta su viešbučiais, gauti leidimai iš vokiečių valdžios, posėdžiams išnuomotas Pohuliankos, arba Žiemos, teatras (dabar – Rusų dramos teatras). Dalyvių maitinimui numatyta įrengti bufetą, pietums (vokiečiams leidus) skirti po 200 gr duonos, 100 gr mėsos, 400 gr bulvių, 80 gr kruopų, 85,5 gr šabalbonų, 52 gr riebalų ir tiek pat cukraus. Pagamintos dvi vėliavos su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais, 250 raudonos ir žalios spalvos kaspinėlių, kontrolės lapelių, susitarta su fotografais ir t. t.

Vokiečiai davė leidimą sušaukti Lietuvių konferenciją Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Jie tikėjosi pritarimo siūlytajai Patarėjų tarybos koncepcijai ir Vokietijai reikiamo pareiškimo. Kaip tik šiais klausimais ir kilo karščiausios diskusijos. Konferencija priėmė politinę programą, jai įgyvendinti išrinkta Lietuvos Taryba.

Į Lietuvių konferenciją buvo pakviesti 264 asmenys, tačiau atvyko 213 atstovų iš įvairių Lietuvos apskričių ir 33 apskričių delegatai. Daugiausia dalyvių buvo iš Vilniaus lietuvių organizacijų, redakcijų – 55, pagal luomą, profesijas daugumą sudarė kunigai – 66, valstiečiai – 65 ir inteligentai – 59. Apie 30 proc. dalyvių nurodė savo bajorišką kilmę. Konferencijos metu buvo daug nepasitenkinimo dėl keturių dešimčių kandidatų išbraukimo, nors dalis pasiūlytų asmenų neatvyko dėl ligos ir dėl nežinomų priežasčių. Pasirengimai konferencijai nepaprastai sujudino visuomenę.

Bene pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje konferencijos organizatoriai gavo moterų atkirtį – kolektyvinius lietuvių moterų protestus: Vilniaus moterys lietuvės rugsėjo 18 d. rašte protestavo, esą, nė viena iš jų nebuvo pakviesta, „nors konferencijoje rišami klausimai mums ne tik lygiai rūpi, kaip ir vyrams, bet, mūsų nuomone, ir tinkamai ir pilnai tegali būti išrišti visų luomų ir abiejų lyčių atstovams joje dalyvaujant“. Protestą pasirašė dr. Burbaitė-Eidukevičienė, Al. Janulaitienė, M. Žmuidzinavičienė, Emilija Vileišienė, Bronė Biržiškienė, Aleksandra Jurašaitytė, Marija Šlapelienė – iš viso 21 moteris. Protesto laišką atsiuntė ir Šiaulių apylinkės moterys – keturiolika moterų, tarp jų ir Emilija Putvinskienė.

Svarbiausi konferencijos vienbalsiai priimti nutarimai

Pirma, paskelbtas siekis sukurti „nepriklausomą demokratiškai sutvarkytą Lietuvos valstybę etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“.

Antra, numatytos tautinių mažumų kultūrinės teisės.

Trečia, pabrėžta, kad „galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratišku būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tai buvo svarbus ginklas, kuriuo buvo galima pasipriešinti Oberostui stumiant Lietuvos anšliuso reikalavimą.

Ketvirta, konstatuota, kad „Lietuvos interesai labiau pasvirę į vakarus, nei į rytus ar pietus“. Todėl konferencijos nutarimu Lietuva galės eiti į sąjungą su Vokietija, jeigu ši „sutiks dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus“. Anot dalyvio, „/.../ terorizuoti, bet pajutę realybės presiją, atstovai pagalios priėjo prie rezoliucijos priedo, kur pareiškėme vokiečių reikalaujamų konvencijų galimybę“.

Nutarimams įgyvendinti buvo sudaryta lietuvių tautai atstovaujanti dvidešimties politinių veikėjų Lietuvos Taryba; 5–6 vietos numatytos tautinių mažumų atstovams.

Įveikti kilę nesklandumai – Tarybos rinkimuose kairiųjų atstovai gavo mažai vietų Taryboje, todėl kilo nepasitenkinimas, nuotaika krito. Patys Tarybos nariai susirinkę kambarėlyje sutarė, kad reikia bent du kunigus pakeisti į kairiųjų kandidatus. Tautos labui savo noru narystės atsisakė net šeši kunigai. „Todėl kitus prašę palikti, su širdgėla priėmėme kun. Stankevičiaus (kurs per 2 metus jau buvo mūsų biuro kursą įėjęs) ir Abromavičiaus „moralinį atsistatydinimą“. Jų vieton sutikome pastatyti kandidatais Narutavičių ir J. Vileišį /.../ Pranešėme apie naujosios Tarybos posėdį ir jo propozicijas, ir pakilo ūpas, ir atsigavo dvasia, ir vienu balsu buvo išreikštas pertaisytai Tarybai didžiausio pasitikėjimo „votumas“, – rašė aktyvus konferencijos dalyvis P. Klimas.

Bendra nuotaika

Konferencijoje apsvarstyta labai daug rūpimų klausimų, reikštas pasipiktinimas okupacija (rekvizicijomis, miškų kirtimu, priverstiniais darbais, suvaržymais keliauti po kraštą, spaudos ribojimu ir t. t.), ir tai trukdė pereiti prie svarbiausiojo. Tačiau konferencijoje pavyko pasiekti organizatorių keltų tikslų: paaiškėjo, jog dauguma jos dalyvių nenorėjo pripažinti svirimo į vakarus ir visi reikalavo nepriklausomybės. Atrodė, kad dirba išties tikras, rimtas parlamentas.

Rugsėjo 23 d. vokiečiai legitimavo Tarybą. Iškilmingoje aplinkoje vokiečių karinės administracijos šefas kunigaikštis Franzas Josephas von Isenburgas-Birnsteinas Vyriausiojo rytų fronto kariuomenės vado princo Leopoldo vardu pasveikino Tarybos narius ir įteikė pažymėjimus. Tarybos pirmininku išrinktas A. Smetona.

Konferencijos svarba

Konferencija, pasak jos dalyvio, „nors nebuvo demokratiškai išrinkta, bet darė labai proporcionalinės atstovybės įspūdžio“, ji baigėsi gera nuotaika: „Lai gyvuoja liuosa demokratiška nepriklausoma Lietuva!“, – tai buvo paskutinis S. Kairio mestas obalsis, kurį visi su ašaromis ir džiaugsmu kartojo ir plojo /.../.“ Konferencijos nutarimai – tai bazinė atrama tolesnei Lietuvos Tarybos veiklai. Tarp lietuvių ši konferencija suvokta kaip pirmoji Valstybės konferencija. Taip ją vadino 1919 m. sausio mėn. Kaune organizavusieji antrąją Lietuvių valstybės konferenciją, kurioje nutarta konkrečiais darbais kurti valstybę, savivaldybes, įvesti karo stovį, kovoti prieš bolševikus, stiprinti kariuomenę ir kt.

Konferencija patvirtino, kad net atsidūrusi tarp kariaujančių blokų, būdama okupuota, tauta sugeba rasti būdų pasitarti, gauti informacijos iš kitų lietuvių politikos centrų: į ją iš Šveicarijos sugebėjo atvykti prel. K. Olšauskas, kun. A. Steponaitis ir J. Purickis-Pietaris. Pastarasis skaitė pranešimą ir papasakojo apie Šveicarijos lietuvių atliktus darbus.

Jau rinkdami Tarybą, lietuvių politikai numatė, kad ji bus institucija, su kuria kitoms šalims „reikės rokuotis“, kad „joje koncentruosis mūsų reikalai“. Vokiečiai matė Tarybą tik kaip Patarėjų tarybą, o jos funkcijos rugsėjo 23 d. Tarybos pripažinimo rašte nusakomos taip: „Karo valdžios vadovaujama turės svarstyti būsimos Lietuvos valdžios bei ūkio pamatus. Lietuva privalo tapti kultūros šalimi, kurioje visiems jos gyventojams, apsaugojant lietuvių savitumą, yra leista laisvai gyventi bei plėtotis.“ Tik tiek. Leista gyventi, žodžiu, žadėta negermanizuoti ir nekolonizuoti.

Tačiau pačios Tarybos taktika nustatyta – vokiečiams reikalaujant akto, kad Lietuva turi pažadėti amžinus ryšius su Vokietija, už tokį pareiškimą išgauti Vokietijos pripažinimą ir tapti valstybės kūrimo branduoliu. Svarbiausia – Taryba netrukus gavo JAV, Rusijos ir Šveicarijos politikos centrų palaikymą. Lietuvių konferencijoje Stokholme 1917 m. spalio

18–20 d. ji pripažinta, remiama jos reiškiama valia atnaujinti Lietuvos Valstybę, ir „kiek ji budriai sergės nepriklausomos Lietuvos idėją ir gins nuo kaimyninių valstybių bei tautų pasikėsinimo“, tvarkant Lietuvos visuomenės gyvenimą ir saugojant Lietuvos piliečių materialinius ir dvasinius reikalus, pažadėta Lietuvos Tarybą „remti /.../ šiame jos darbe ir reikalui esant stoti už ją pasaulyje“. 1917 m. lapkričio 2–10 d. vykusioje lietuvių atstovų konferencijoje Berne numatyta, kad Lietuvos Taryba rengs Lietuvą valstybiniam gyvenimui, kad ji nebus vokiečių politikos šydu, ir pripažino Tarybą tikra Lietuvos atstove, vyriausia lietuvių tautos vadove ir nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu, turinčiu gauti realią valdžią iš vokiečių administracijos.

Ryšiai tarp lietuvių politikos centrų Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Rusijoje ir Lietuvoje stiprėjo. Karo metu gyvenę ir dirbę skirtingose valstybėse, lietuvių politikai sugebėdavo susisiekti, rengti bendrus susitikimus, konferencijas, derinti veiksmus siekiant bendro tikslo – Lietuvos nepriklausomybės.

Taigi Lietuvos apskričių ir lietuvių politikos centrų atstovų įgaliojimus ir pripažinimą turinti Taryba galės ir kalbės lietuvių tautos vardu, reikalaus perimti administracines funkcijas, taip pat konstruos būsimus departamentus, komisijas, planuos būsimas valstybines funkcijas, kurių okupacinė valdžia dar net nemanė suteikti.

Lietuvių konferencija Vilniuje nubrėžė ribas, kuriose galėjo veikti Lietuvos Taryba Lietuvos naudai. Kad ir kokius aktus priiminėjo Taryba, jų preambulėse ji rėmėsi trimis postulatais – konferencijoje ji buvo pripažinta ir įgaliota krašto ir užsienio lietuvių atstovauti lietuvių tautai, ji remiasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencijos nutarimais. Taip rašoma ir 1917 m. gruodžio 11 d. dokumente, daugybės kitų nutarimų projektuose, akcentuojama juos svarstant, o 1918 m. sausį vėl pridedant, kad tolesnę Lietuvos santvarką ir santykius nustatys Steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiškai ir laisvu, slaptu balsavimu išrinktas; tokia formulė yra ir Tarybos vasario 16 d. nutarime.

Lietuvos Taryba tapo visų lietuvių veiklos dėl nepriklausomybės pagrindu. Palaipsniui išsivadavusi iš okupacinių gniaužtų, ji parengs pirmąsias laikinąsias 1918 ir 1919 m. konstitucijas, formuos ir tvirtins vyriausybes, diplomatinį atstovavimą ir organizuos teisinę bazę rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Ji dirbs taip, kaip ir nubrėžė 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija, kurią drąsiai galime laikyti Lietuvos valstybės pamatų užuomazga.

Pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos 100-mečiui skirtoje šventinėje konferencijoje Lietuvos Respublikos Seime 2017 m. rugsėjo 20 d.

Alfonso Eidinto komentaras publikuotas 22-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...