captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Markuckas. Lietuvą – į Grūto parką!

Netrukus minėsime modernios Lietuvos šimtmetį. Valstybei tai nėra daug. Tačiau jaunas amžius ne visada reiškia ir jėgų žydėjimą. Mūsų šalies atveju, deja, būtent taip ir yra. Žinant, ką per pastarąjį šimtą metų Lietuvai teko patirti, kaip brutaliai ji buvo žalojama sovietmečiu ir kaip aplaidžiai šie sužalojimai gydyti po 1990-ųjų, nėra keista, kad šventinę nuotaiką trikdo klausimas: ar Lietuva sulauks kito jubiliejaus? Net Seime, iš kurio dažniausiai trimituojama tik apie gerėjantį gyvenimą, toks klausimas buvo užduotas. Besibaigiant 2017 metams čia organizuota konferencija pavadinimu „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Atsakymas į šį klausimą yra paprastas, nes jį duoda mūsų istorija – tautinės ir valstybinės sąmonės. Lietuva bus tol, kol bus žmonių, laikančių jos buvimą neatskiriama savasties dalimi. Kol bus tų, kurie bus pasiryžę mąstyti ir veikti ne tik dėl savojo, bet ir dėl bendrojo gėrio. Be Vasario 16-osios akto signatarų ryžto, be partizanų narsos, be Sąjūdžio pirmeivių atkaklumo ar be Sausio 13-osios didvyrių aukos kažin, ar Lietuvos vardas vis dar būtų pasaulio politiniame žemėlapyje. Atgavę nepriklausomybę, atrodo, turėjome visas sąlygas ugdyti ir puoselėti tokią sąmonę. Tačiau akivaizdu, kad šitoje srityje posovietiniu laikotarpiu faktiškai nieko nenuveikta, netgi atvirkščiai, tautinė ir valstybinė sąmonė ir toliau žlugdyta. Įrodymų ilgai ieškoti nereikia. Žvilgtelėkime į šių dienų aktualijas: mūsų jaunimas pripažįstamas pačiu apolitiškiausiu, lituanistikos studijos Vilniaus universitete (istoriniame lietuvybės židinyje!) laikomos naikintina atgyvena, o valstybės reprezentacinė aikštė su jos daugiaamžę savarankišką politinę ir istorinę būtį primenančiais ir teigiančiais ženklais – nepriklausomos šalies sostinei nereikalinga ir bereikšme simbolika, verta tik „plačiai“ ir „moderniai“ mąstančių „pasaulio piliečių“ pašaipų.

Banalu aiškinti, kad visos šios tendencijos yra tautiškai ir valstybiškai pražūtingos. Ir vis dėlto tai daryti tenka. Priežastis elementari: esama manančių, jog neigti pačią savosios valstybės idėją ir tyčiotis iš savo tautos kaip juokingos praeities atgyvenos yra asmens laisvės, mąstymo „šiuolaikiškumo“ ir „pažangumo“ įrodymas. Šitaip besielgiantys nuoširdžiai save laiko „pažangos avangardu“, arba vieninteliais „tikrais“ XXI amžiaus žmonėmis beviltiškai „atsilikusioje“ ir „tamsioje“ Lietuvos visuomenėje.  Panašu, kad šie „tikrieji XXI amžiaus“ žmonės net nesusimąsto ir neįtaria, kad būtent jie yra ateiviai, arba sugrįžėliai iš praeities. Juk iš tikrųjų jie savo mentalitetu nuostabiai panašūs į tik ką iš baudžiavos paleistus XIX amžiaus Lietuvos valstiečius. Pastarieji iki Jono Basanavičiaus projekto, t. y. tautinio atgimimo sąjūdžio, nelaikė savęs atskira ir visaverte tauta ir net nepajėgė, juolab nedrįso, įsivaizduoti, jog jie, kaip ir tuo metu „aukštesnės“ tautos, turi teisę ir gali sukurti savo nepriklausomą valstybę.

Kaip tik šitas atsiradęs ir per du tarpukario Nepriklausomybės dešimtmečius nuosekliai ugdytas ir stiprintas lietuvių gebėjimas suvokti ir įsivaizduoti save kaip brandžią valstybinę tautą sovietmečiu buvo išmušinėjamas iš jų sąmonės ir atminties visais įmanomais būdais. Kasdien kalant į galvas, kad Lietuva gali išgyventi ir klestėti tik „broliškų tarybinių tautų šeimoje“, o 1918-ųjų respublika, savo ruožtu buvo tik nepamatuotas nesubrendėlių kaprizas ir istorinis nesusipratimas. Šis darbas buvo tęsiamas ir atkūrus valstybę, kurios nereikia net valstybinės aikštės nepageidaujantiems ir pačia jos įrengimo idėja besibjaurintiems bei besipiktinantiems lyg ir šviesuomenės atstovams. Kiek nueita šiuo – dabar jau savarankiško – išsitautinimo ir išsivalstybinimo keliu, puikiai atskleidžia šiuo atveju ypač reprezentatyvus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Justino Dementavičiaus pavyzdys. Konkrečiau – neseniai portale bernardinai.lt publikuoti jo straipsniai „Kaip sovietmečiu“ ir „Stabų saulėtekis“.

Abu šie jaunojo docento tekstai yra puiki tautinės ir valstybinės sąmonės nebuvimo iliustracija. Neturint šitokios sąmonės, be abejo, sunku, jei apskritai įmanoma, net ir būnant politikos mokslų docentu, suprasti ir įvertinti, kas gi buvo tas sovietmetis („aš iš tiesų nežinau ir nemanau, kad kas nors žino, kas yra sovietmetis“), tačiau labai paprasta pademonstruoti savo mąstymo laisvę Vytį pravardžiuojant „stabu“, prie kurio „galima priprasti tarsi šuniui kariamam“ ar Rūtą Vanagaitę sutapatinant su „naujaisiais Lietuvos vanagais“ (čia apie tuos, kurie drįso garsiai pasakyti, kad Vanagaitė, kalbant šekspyriškai, yra menkysta, kelianti puotą ant Karžygio lavono). Neturint šitokios sąmonės, galima mąstyti tik individo „laisvės“ kategorijomis, ką J. Dementavičius ir demonstruoja, pavyzdžiui, konstatuodamas, kad sovietmetis buvo netapatus egzistenciškai – kažkas kovojo, kažkas mylėjo ir džiaugėsi gyvenimu. Kyla klausimas: gal tokiu atveju problema buvo tik ta, kad kažkas nemokėjo mylėti ar džiaugtis ir norėjo kovoti? O gal tikroji problema visgi buvo ta, kad kažkas mąstė ne tik apie savo, bet ir tautos bei valstybės egzistenciją ir savo krauju vadavo tą demokratinę erdvę, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, darželinuko prisiminimus apie sovietmetį turintis docentas (taip konstatuoja jis pats) galės visiems (įskaitant dar gyvus tremtinius, partizanus ir kitus laisvės kovotojus) be skrupulų rėžti, jog visgi nežinia, koks tas sovietmetis iš tikrųjų buvo. Logika čia paprasta: kadangi darželinuko, kolaboranto ar rezistento prisiminimai ir iš jų kylantys požiūriai į sovietmetį skiriasi, tai, žinote, nelabai ir aišku, kuri sovietmečio traktuotė yra adekvačiausia. Ką daryti? Kelias, sekant šia logika, turbūt tik vienas: visas jas „demokratiškai“ sulyginti. Arba tiesiog baigti su tuo „kaip sovietmečiu“.

Tiesa, dėl demokratijos. Gal net ne tiems dėkojame? Antai kitas to paties instituto toks pat jaunas docentas, ilgametis Lietuvos politologų asociacijos prezidentas Liutauras Gudžinskas yra įsitikinęs – ir šiuo įsitikinimu su visais dalijosi savo „veidaknygėje“, – kad tikroji demokratijos motina – 1917 metų Spalio revoliucija. Pasirodo, būtent ši revoliucija „sudarė galimybes didžiulėje imperijos teritorijoje gyvenusių tautų apsisprendimui ir demokratinėms laisvės, lygybės ir solidarumo reformoms įgyvendinti“. Taip, ta pati, kuri pagimdė ir SSRS (kitą totalitarinę blogio imperiją). Taip, ta pati, kuri milžiniškus žemės plotus pavertė kapinynais. Taip, ta pati, kurią prievartiniu būdu „švęsti“ daugelį metų turėjo net tie lietuviai, kurie puikiai suprato sąsajas tarp jos ir savo artimųjų žūčių miške ar Sibire. Bet pamąstykime kartu su docentais: gal tikrai blogas buvo tik stalinmetis, o leninmetis – gėris, gal tikrai nevalia lyginti stalinmečio su gorbačiovmečiu (ką jau kalbėti apie tapatumo tarp SSRS ir ES paieškas)? Nesutinkate su šitokiu intelektualiniu grūtparkiu ir norite priešintis? J. Dementavičius, ko gero, atsakytų, kad jūs tik patvirtinate jo įžvalgą, jog „rimtis mums yra pats nesuprantamiausias dalykas“.

Giliai įsidėmėtina ir didžiai simboliška: šios pagyros Spalio revoliucijai buvo išsakytos ne bet kada, o bolševikinio perversmo Rusijoje šimtmečio dieną. Ir tai daro ne eilinis sovietmečio nostalgija sergantis „runkelis“, bet „intelektualas“. Įdomu pastebėti, kad L. Gudžinskas, be kita ko, dar yra ir įtakingas Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Tad klausimas čia tik vienas: ar tai nėra tikras ir atviras komunistinių idėjų renesansas, žadantis ir neoburokevičinės, arba, kalbant tiksliau, euroburokevičinės, komunistų partijos atgimimą po kokia nors „europietiškai“ atrodančia politine iškaba? Kol kas apie tai dalijamasi tik įspūdžiais „veidaknygėse“, o viešojoje erdvėje tvyro kapų tyla. Lyg niekas nepastebėtų akis badančio paradokso. Lietuvoje komunistų partija uždrausta. Mykolas Burokevičius ir jo bendražygiai buvo nuteisti už antivalstybinę veiklą. Komunistinė ideologija laikoma totalitarine ir nusikalstama. Algirdo Paleckio antivalstybinė veikla smerkiama ir susilaukia teisėsaugos dėmesio. Tačiau tuo pat metu šiai ideologijai ir M. Burokevičių įkvėpusiam „didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ idealams atvirai reiškiama nostalgija. Ir ne bet kur, o šalies akademinėse įstaigose, kuriose šios idėjos reanimuojamos ir skleidžiamos tik šiek tiek kosmetiškai papudruotu pavidalu – paslepiant jas po „europinių vertybių“ širma ir šitaip toliau nevaržomai indoktrinuojant studentus antitautinėmis bei antivalstybinėmis nuostatomis.

Ką į visa tai instituto administracija? Nieko. Instituto direktorius profesorius Ramūnas Vilpišauskas tiesiog džiaugiasi, kad per 25 metus pavyko išugdyti gausų būrį gabių politikos mokslus baigusių analitikų. Greitai įgyti solidūs moksliniai laipsniai ar akademinės pareigos tarsi savaime liudytų, kad čia tie – patys gabiausi. Aišku viena: tribūnos šiandien, kaip ir visai neseniai, turi priklausyti tokiems, kurių protas aštrus kaip pjautuvas ir stiprus kaip kūjis. Likusiems – kai kada arba niekada. Imkime jaunimo sambūrio „Pro Patria“, kurios branduolį sudaro to paties instituto studentai ar alumnai, pavyzdį. Kas žino, kas nežino, bet sambūriui organizuoti renginius institute R. Vilpišausko nurodymu buvo uždrausta. Nepaisant to, kad šiems renginiams intelektualiniu lygiu, visuomenės susidomėjimu ir klausytojų gausa sunkiai prilygdavo visi kiti institute organizuojami renginiai. Ir šitaip – tik už tai, kad „Pro Patria“ nepatylėjo vadinamosios radžviliados atžvilgiu bei stengėsi visuomenę apie ją kiek įmanoma išsamiau informuoti.

Bet kuo institutas išvis toks svarbus, kad jam skiriama tiek dėmesio valstybės šimtmečio proga? Ogi tuo, kad jis privalėtų prisiimti, ir iš jo pagrįstai galima reikalauti nuosekliai vykdyti turbūt svarbiausią tokio pobūdžio akademinei įstaigai skirtą uždavinį ar veikiau misiją – būti Lietuvai egzistenciškai svarbios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo pagrindiniu židiniu. Tik ar pats institutas šiandien pasižymi šitokia sąmone? Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kur kas panašiau, kad jis tampa ideologiškai angažuotu įrankiu aptarnauti vadinamąją „globalios Lietuvos“ viziją, kurios esminis tikslas, vaizdžiai tariant, – Lietuvą iš pasaulio politinio žemėlapio perkelti ant šaldytuvo arba paversti tik bet kur limpančiu magnetuku, nebeturinčiu aiškiai apibrėžto politinio traukos centro. Juk esame mokomi (ir kas šiandien institute, išskyrus profesorius Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, šiems mokymams dar drįsta prieštarauti?): nesirūpinkite konkrečia geografine teritorija, pavadinimu „Lietuva“, nes Lietuva – visur, kur lietuviai!


Tačiau kaip ilgai tokie „išvietinti“ (kalbama nebe tik apie geografiją, bet ir apie kultūrą, o čia daug nereikia, ypač jei pasistengia docentai: pakanka sumenkinti valstybinius simbolius, leisti tyčiotis iš savos istorijos bei jos didvyrių, valstybinę kalbą traktuoti kaip niekuo neypatingą) lietuviai išliktų lietuviais? Tai klausimas, į kurį neturime ieškoti atsakymo – tai klausimas, nuo kurio turime apsaugoti tiek Lietuvą, tiek save. Jau dabar aišku, kad tai padaryti bus ypač sunku. Atkūrus valstybę ir nuverstus nuo pjedestalų komunistų stabus nugrūdus į Grūto parką tikėtasi, kad į savo vietas sugrįš – bus atstatinėjami, o prireikus ir statomi nauji Lietuvos valstybę viešojoje erdvėje įprasminantys ir jos kūrėjus bei kovotojus už tautos Laisvę pagerbiantys ir įamžinantys paminklai. Tačiau šitaip nenutiko. Sovietmečiu įskiepyta tautinė savinieka ir neapykanta savo valstybei niekur nedingo. Šias okupantų „dvasines dovanas“ nuoširdžiai perėmė ir jas toliau uoliai puoselėja naujoji, jau nepriklausomybės laikais išugdyta ištautintų ir išvalstybintų lietuvių karta. Tų tikrai „europietiškų“ ir „globaliai mąstančių“ lietuvių, kurie, kaip dar viena instituto docentė – Nerija Putinaitė – tyliai ir atkakliai perša mintį, kurios neskuba „per anksti“ atvirai išsakyti: J. Basanavičių, V. Kudirką, tautos kūrėjus ir gynėjus – greičiau į Grūto parką! O fanatiška Lukiškių valstybinės aikštės priešininkų kova su atgimstančia Vyčio Lietuva nepalieka abejonių dėl jų didžiausios svajonės. Tik laiko klausimas, kada jie galutinai nusimes kaukes ir nebegudraudami ištars: abiejų atgyvenų –  lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tikroji vieta – požeminis bunkeris arba Grūto parkas!

Marius Markuckas yra VU TSPMI alumnas, šiuo metu – Vilniaus universiteto filosofijos mokslo doktorantas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close