captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Suklastota istorija

Viešumoje vis kylant aistroms dėl istorinių asmenybių įamžinimo, nelengva darosi suvokti, ką ir kodėl (ir už kieno pinigus) reikia įamžinti. Kodėl pasirinktinos vienos istorinės asmenybės, o ne kitos? Kodėl broliai Vileišiai, Basanavičius ir Čiurlionis, bet ne Petras iš Naujininkų, žvėryniškis Antanas ar, sakykim, koks nors Juozas?
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Viešumoje vis kylant aistroms dėl istorinių asmenybių įamžinimo, nelengva darosi suvokti, ką ir kodėl (ir už kieno pinigus) reikia įamžinti. Kodėl pasirinktinos vienos istorinės asmenybės, o ne kitos? Kodėl broliai Vileišiai, Basanavičius ir Čiurlionis, bet ne Petras iš Naujininkų, žvėryniškis Antanas ar, sakykim, koks nors Juozas?

Nejau padoru vienus išaukštinti, kitus gi – narsiai ignoruoti? O gal šioje lygiavos epochoje atsidurti ant postamento jaukiame skvere turi turėti teisę ir tie, ir anieji, – vieniems nepataikaujant, kitų neskriaudžiant?

Atsakyti į šiuos klausimus būtų gerokai lengviau, jei sugebėtume į sąvoką „istorinė asmenybė“ pažvelgti be išankstinių nuostatų, patoso, ir, be abejo, su humoru – kaip gi be jo. Žinia, tai reikštų, kad atėjo laikas ir į visą mūsų istoriją, istoriografiją pažvelgti kūrybiškai, be griaudaus dvasingumo ir pompastiškų klišių.

Ką čia slėpsi: jei Lietuvos ekonomika būtų progresavusi tokiais pat tempais kaip Lietuvos istorijos mokslas, parduotuvių lentynose ligi šiol matytume neįkvepiančią tuštumą, o ilgose eilėse vyktų diskusijos, kas tose lentynose iš tikrųjų turi stovėti. Piktinimasis arčiau eilės priekio stovinčiu kaimynu ligi šiol būtų mūsų gyvenimo prasmė ir vienintelė pramoga.

Laimei, verslininkų uolumas ir įžvalgumas neleido ekonomikai pasiklysti teoriniuose prieštaravimuose, todėl dabar vartojame gausiai ir tunkame taip sparčiai, kaip ir dera XXI a. europiečiams, – tuo metu naivaus idealizmo laikuose pasilikusi istoriografija toliau lyg niekur nieko ragina mus ieškoti Tiesos. O juk yra (optimistiškai žvelgiant) nebent teisibė.

Ydinga pati istorijos mokslo, pasiklydusio tarp vadinamųjų „argumentų“ ir „faktų“, esmė. Užuot padėjęs žmogui surasti ir suprasti savo vietą bendruomenėje (iš tikrųjų turėtų būti taip), nūdieną jis kelia depresiją ar/ir žiovulį. Darosi akivaizdu – tam, kad istorija būtų patraukli kiekvienam (net ir išrankiausiam) vartotojui, ir atitiktų jo lūkesčius nuolat besikeičiančiame pasaulyje, reikia imtis neatidėliotinų priemonių. Siūlomos reformos pagrindinės gairės: lankstus požiūris į istoriją ir istoriškumą, istorinių asmenybių rinkos sukūrimas, individualaus žvilgsnio į istorijos procesus skatinimas.

Kiekvienam pageidaujančiam turėtų būti sudaryta galimybė už tam tikrą sumą atbuline data nusipirkti vietą istorijoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: naujam didvyriui statomi paminklai (kiek tik nori ir kur tik nori), jo vardas įrašomas į vadovėlius, muziejų kolekcijos papildomos „autentiškais“ jo daiktais ir t.t. Taip padarytume galą archajiškiems ir atgyvenusiems „autentiškumo“, „tikrumo“ ir „patikimumo“ principams, kurie ligi šiol veši istorijos moksle, nes tikra, autentiška ir patikima būtų tik tai, kas nupirkta – o nupirkta būtų viskas (tiesa, kai kas turbūt išsimokėtinai).

Paradoksalu, tai išvaduotų istoriją ir nuo netiesos – jos staiga nebebūtų (nes visa, kas nupirkta, būtų „tiesa“, o nupirkta, kaip jau teko minėti, būtų viskas), juolab mes žavėtumėmės istorija ir kažkuria prasme iš jos „mokytumėmės“ ne todėl, kad ji neva parodytų, kas teisinga, o kas – neteisinga, bet žinodami, kaip, kada ir, svarbiausia, už kiek kas nors kitados tapo tuo, kuo yra. Visiškai aišku, kad karštas piliečių troškimas atsidurti istorijoje, – o jis toks būtų, nes istorija tokiu atveju nelabai daug skirtųsi nuo didžiulį tiražą turinčio žurnalo „Žmonės“, – kurstytų individų verslumą (juk tam, kad taptum „istorine asmenybe“, tektų uždirbti krūvą pinigų), šie suskastų lavintis ir kurti kooperatyvus bei uabus, tai kilstelėtų Lietuvos ekonomiką į neregėtas aukštumas, staiga pagerėtų visos Europos sąjungos ekonominiai rodikliai ir t.t. ir t.t.

Šitoks istorijos kūrimo būdas efektyviai apvalytų istoriją nuo egzaltacijos ir romantizmo, joje nebegalėtų egzistuoti tamsūs prietarai ir klišės. Kas gi įstengtų pakylėtu balsu stūgauti apie šlovingąją Tautos praeitį, kai centrinėje miesto aikštėje, kur nors greta Mindaugo, Vytauto ar Gedimino (nelygu miestas), stovėtų koks nors išsikačialinęs Pranas ar Jevgenijus, kurį visi žinotume kitados prasigyvenus iš kontrabandos ir suteneriavimo? Jokiu būdu! Su egzaltacija ir romantiškai, kaip ir dabar, būtų galima žvelgti tik į didelius ir labai didelius pinigus, o štai istoriją tektų vertinti pragmatiškai, atsižvelgus į tai, kiek kišenėje šlamančiųjų.

Galima įtarti, kad nauji istorijos konstravimo principai efektyviai saugotų ją ir nuo užmaršties, kadangi niekas neužmirštų savęs ir istorijoje atsidūrusių savo draugų, giminaičių, pažįstamų, o visa kita jiems būtų terra incognita, nes bet kokie kiti faktai jų atžvilgiu būtų marginalūs ir neįsimintini; tai pabrėžtų, kad istorija nuo šiol – artima ir jauki kaip šeimyninė fotografija. Niekuomet daugiau nebegirdėtume apie spekuliavimą istorija, jos klastojimą, nusavinimą ar peržiūrėjimą, nes spekuliavimas istorija, – kaip, beje, ir jos perpardavinėjimas, – būtų svarbiausias istorijos veiksmas, kurį uoliai atliekant galų gale būtų įmanoma tapti „istorine asmenybe“, – štai kodėl spekuliavimas būtų vadinamas ne spekuliavimu, o kūrimu. Naujas žvilgsnis į istoriją pakeistų pačią istoriją, ir senojo pasaulio (tik, žinoma, ne senojo pasaulio pagimdytų piniginių mainų) daugiau nebebūtų.

Pagaliau tai išvaduotų vargšę istoriją nuo ideologinės, didaktinės funkcijos, kuri dabar (susidaro toks įspūdis) yra pagrindinė. Žinodami, kad visa istorija yra nupirkta, ir netgi patys karštai skatindami tautiečius ir svetimšalius ją pirkti, mes negalėtume sau nei kitiems jos pateikti kaip sektino pavyzdžio, nes juk pasakyta, kad sektini pavyzdžiai turi būti taurūs, o istorija, kaip minėta, būtų nupirkta. Tačiau toks laisvas elgesys su istorija pats savaime turėtų didžiulę edukacinę prasmę, nes aiškiai visiems rodytų, kad ryžtingai atsisakius istorijos ideologinės bei edukacinės funkcijų, ir ėmus ją pirkti-parduoti, Tėvynė individui staiga ir visiems laikams liovėsi būti abstrakti ir neapčiuopiama, – nes talentas ir drąsa yra prigimtinės savybės, o praturtėti niekada ne vėlu.

Visiškai aišku, kad naujasis santykis su istorija ir istoriškumu užtikrintų gerą psichologinę individų savijautą, nes praktiškai neliktų konkurencijos, – bent jau tokios, kokia ji yra dabar. Nūdienos žmonėms, trokštantiems pelnyti statusą ir patekti į istoriją (kaip mes ją suprantame dabar), reikia varžytis ankštoje dabartyje, apsiribojant keliomis dešimtimis metų, – tiek, kiek pajėgia išgyventi netobulas organizmas, o atlikus reformą, savo šlovei kiekvienas galėtų laisvai pasirinkti bet kokį laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki dabarties (galbūt netgi būtų atliekamos rezervacijos artimiausiai ateičiai), – ir tam pakaktų turėti noro ir pinigų. Pagaliau juk galėtų egzistuoti nesuskaičiuojama aibė fiktyvių respublikų, karalysčių, imperijų ir karinių diktatūrų, kuriose tikrai atsirastų padori misija kiekvienam norinčiajam už visai padorią kainą.

Nėra abejonių, kad tik tokia – naujoviška ir keistų taisyklių nesuvaržyta – istorija, ir yra istorija tikrąja šio žodžio prasme; senovės žmonės, iš kurių pasiskolinome terminą (lot. historia), gal būtų nė nesupratę mūsų, įkalinusių istoriją argumentų ir faktų žabangose. Jie kūrė ją iš legendų, gyvenimo aprašymų, mitologijos, folkloro, paistalų, nuogirdų, gandų – ir ji buvo maždaug tai, ką šiuolaikiniai britai vadina story. Na, o tai, ką „istorija“ vadiname mes, XXI a. pradžios žmonės, jiems būtų jos parodija, piktas bandymas istorijoje sunaikinti jos esmę – sugebėjimą gražiai ir įtaigiai pasekti pasaką. Tik tokia istorija yra magister vitae – gyvenimo mokytoja, nes gyvenimas, – kaip ir istorija, – yra muilo opera, o ne kažkokių šventų idealų ir tariamai kilnių principų demonstravimo aikštelė.  

Vis dėlto šia istorijos reforma būtų pasiekta daug daugiau, negu kada atėjo į galvą senovės žmonėms – ne gyvenimas taptų istorija, kaip (su didesnėm ar mažesnėm išlygom) nutikdavo visais laikais, bet istorija, kokios mes jos pageidaujame, ir kokią įstengiame nupirkti, taptų gyvenimu, – gyvenimu, kokio pavydėtų (ir, aišku, trokštų aprašyti) pats Herodotas. Tai būtų precedento neturintis eksperimentas, kurio rezultatai, drįsčiau spėti, net pranoktų lūkesčius, nors mes gal jau neįstengtume suvokti, kieno jie, mat tai būtų lūkesčiai, kokių, nemanydami, kad mūsų mąstymas vieną akimirką bus pakeistas šimtu procentų, nebūtume galėję turėti.  

Štai čia, apsukę didelį ratą, galime grįžti prie Petro iš Naujininkų, Antano ir Juozo, kuriems istorijos reforma suteiktų šviesią galimybę turėti kiek tik nori iš kokios nori medžiagos pagamintų savo paminklų kokiose tik nori aikštėse (jei tik pastarieji, žinoma, turėtų sukaupę gana lėšų), – grįžti su klausimu (sau): Ar šie vyrai rinktųsi brangią paslaugą, kai pagaliau suvoktų, – žinoma, jei suvoktų, – kad tarp tūkstančių įvairaus dydžio ir medžiagų paminklų, kuriais bus užpildyti miestai, kiekvienais metais „pataisomuose“ vadovėliuose, vadinamųjų „istorikų“ aptakiose šnekose bus ne mažiau užmiršti negu kukliai (ir nemokamai) tūnodami gimtajame daugiabutyje ar priemiesčio rezidencijoje?

Atsakyme į šį klausimą galbūt ir slypi vertingiausia istorijos reformos pamoka.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...