captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Sėdant prie Kūčių vakarienės stalo

Šią savaitę neabejotinai jau gyvename didžiosios žiemos šventės laukimo nuotaika. Saulėgrįža, Kūčios, kūdikėlio Jėzaus gimimas, šventosios Kalėdos; tada ir Naujieji Metai. Laiko slenkstis, ant kurio atsistojus išsakomi siekiai ir svajonės, naujos viltys ateičiai… Gražiausios šventės ir dideliam, ir mažam! Jos, beje,  trunka visą senąją devynerių dienų savaitę. O toji savaitė – iš pačių trumpiausių metuose dienelių. Jos pradžia – nuo saulėgrįžos, kai saulė įriedės į Ožiaragio žvaigždyno ženklą, pradėdama astronominę žiemą. Tai įvyks gruodžio 21 d. 18.29 val.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Prabėgs dvi  dienos po saulėgrįžos – ir sėsime prie Kūčių šventosios vakarienės stalo. Tai tautinė tradicija, kurios laikosi bene kiekviena lietuvių šeima. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenoviški tautos papročiai. Tai šeimos šventė; jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę. Kartu lyg prisišliejama prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. O šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir nulaužtų, kardu nukapotų… Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį: išlaikyti gimtąją kalbą, etninę kultūrą, istorinę atmintį, liaudiškąsias tradicijas ir papročius. Kad išliktume savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje.

Tad prisiminkime mūsų tradicinius Kūčių dienos papročius, ką esame girdėję iš kaimo senolių pasakojimų. Žinia, pagalvodami, ką iš to pritaikysime dabarčiai. Juk didesnė pusė lietuvių – jau miesto gyventojai. Senajame Lietuvos kaime sakydavo, kas Kūčių dienos rytmetį pramigs, bus slunkius per visus ateinančius metus. Juk reikia apsišvarinti trobos vidų, palubėje pakabinti iš šiaudelių vaikų nupintus paukštelius ir karpinukus, papuošti eglutę. Virš stalo kabindavo šiaudinį „sodą“, jo viduryje – auksašonis obuolys tarsi saulė. Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, vaikams sakydami, kad laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Po staltiese šieno paklodavo, stalo kampus eglišakiais papuošdavo. Šalia kryželio – kalėdaičiai (dar vadinami plotkelėmis) ir paraikyta juoda duona. Nuo jų dalijimosi po maldos bus pradėta šventoji vakarienė. Visą Kūčių dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko.

Ši diena yra santarvės, net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš, aš“, o „mes“. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti! Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti. Pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu ar patys kokią dingstį sugalvoję užeidavo. Iš darbų darbelių tik keletas priimtini šią dieną. Tarkime, žuvelių pasigauti Kūčių stalui.

Šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg smulkinti, perdirbti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise – juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles. Apie senolius kalbama ir prie stalo, tai tradiciškai pagrindinė tema. Vaikams ir anūkams primenami jų vardai, pasakojama, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti.

Kūčių papročiai vienija mūsų tautą, daro ją išskirtine tarp kitų Europoje. Tačiau atskirais bruožais juose yra nemažų regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai iš viso Lietuvoje jų yra priskaičiavę per šimtą, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais prasigyvenę žmonės valgių skaičių padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų.

Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus „salde“. Senovėje buvo mėgstamas šustinis – tokios avižinės bandelės. Valgius aukštaičiai pašventindavo užtrupindami ant jų kalėdaičio. Į namus ateidavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio krikštasuolės pusėn, tardamas burtažodį „Čiūnebrūkšt, avinėli!“ Tai visokeriopos sėkmės šeimai palinkėjimas.

Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra „cibulynė“ – svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos; valgoma su karštomis bulvėmis. Prie „cibulynės“ tinka ir „kiunkė“ – žirnių bei bulvių košė. Skanu!

Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą ir dar padainuojant: „Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus ant šuns uodegos pro galą stubos!“  Vakarienė šiame krašte būdavo užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo obuolį pusiau, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.

Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines „babkas“ ir papločius, vadinamus „lamancais“. Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant už šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus valgius. Tai darydavo baltais trynyčiais pasirėdęs šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris, jis tardavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje.“

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Retai beruošiamas patiekalas „põliauka“ –  ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba.

Įdomiai žmonės aiškina šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos – tai Adomo, Marijos ar vargo žmonių ašaros; miežiai – juos valgę, akuotus nusitrynę, iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams nešantys skalsą, o žuvis primenanti apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejai. Spanguolės ogi apsaugo nuo priešo blogos akies.

Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpestį naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. Tai kas gi tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais? Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti; jie mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno; jų daug prikepama, nes mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų.

Šventąją naktį įvyksta stebuklai: tvarte prakalbėdavę gyvuliai; net kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Ir tos nakties burtai būtinai išsipildo. O vaikai iki užmigs vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią devyniaragį, atnešantį Kalėdas.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close