captcha

Jūsų klausimas priimtas

B. Gailius. Emigracija kaip lietuvio laisvės išraiška

Labai tikiuosi, kad emigrantai jau pradėjo savo kalėdinį užvažiavimą. Daugeliu požiūrių šis komentaras skirtas būtent jiems.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Išdrįsiu būti labai nepopuliarus. Aš nebijau, kad Lietuva išsivaikščios, išsivažinės ar išsiskraidys. Kaip ir kiekviena valstybė, kiekviena kultūra, Lietuva yra susijusi ne tik su žmonėmis, bet ir su teritorija. Kol apginsime savo teritoriją ir konstitucinę santvarką, tol čia bus Lietuva, kad ir kaip keistųsi jos gyventojų paveikslas.

Mano nuomone, Lietuvos politikai siekia nesuderinamų dalykų. Viena vertus, jie nori plėtoti Europos Sąjungos valstybę, vertinančią ir pripažįstančią laisvą žmonių judėjimą. Bet kartu jie norėtų, kad žmonės savo laisve nesinaudotų, kad nejudėtų, arba kad pagal politikų valią keistų savo judėjimo kryptį – atgal į Lietuvą.

Emigrantų susigrąžinimo vajus nėra teisinga politika. Be kita ko, ji žemina pačius emigrantus. Jie įsivaizduojami kaip mažiau protingi žmonės, kurie kažko nesupranta. Todėl valstybė jiems, kaip kokiems neklaužadoms vaikams, turi skirti papildomo dėmesio, kažką paaiškinti, parodyti, įrodyti. Tuomet esą jie grįš namo.

Jeigu Lietuvos valstybės tikslas yra užtikrinti lietuvių laisvę, tai reikia atvirai pripažinti, kad emigracija yra laisvės išraiška. Dalis lietuvių labai mėgsta keliauti, juos vilioja kažkur ten toli esančios gėrybės ir galimybės, todėl ne kartą istorijoje jie rinkosi emigraciją.

Laisvė mums – ne problema, o pergalė. Lietuva visiems linki laimingo kelio. Tik prieš kelionę reikėtų išsiaiškinti kitą svarbią aplinkybę. Susigrąžinimo propaguotojai neišdrįsta jums to pasakyti. O aš išdrįsiu.

Pačią emigracijos galimybę ir emigranto gyvenimą užtikrina ta pati Lietuvos valstybė, kuria nusivylus dažnai išvažiuojama. Jei nebūtų Lietuvos, iš čia išvykstantieji nebūtų emigrantai. Jie būtų žmonės be tėvynės. Sirai, libiai ar net dalis ukrainiečių galėtų papasakoti, koks tai baisus dalykas. Lietuviai neturi tokios patirties. Net sovietmečiu mūsų emigrantai nebuvo visai be tėvynės.

Labai sunku įsivaizduoti, kad esi iš niekur, jeigu iš tikrųjų esi iš kažkur. Bet bent porą paprastų praktiškų dalykų juk įmanoma suvokti. Kad nėra kur grįžti per atostogas pinigų išleisti ir nėra kur prisiglausti, kai emigracijos planas nepavyksta.

Todėl visai ne apie emigrantų susigrąžinimą ar sugrįžimą reikia kalbėtis. Emigranto gyvenimui emigracijoje yra labai svarbu, kad Lietuva išliktų ir klestėtų. Pasaulio logika negailestinga: kuo labiau klesti tėvynė, tuo geriau gyvena emigrantas. Šveicarų visi laukia, jiems tikrai visas pasaulis kaip namai. Lietuvių, deja, kai kur jau pradeda nebelaukti.

Jei Lietuvos emigrantai nori tai pakeisti, jie turi rūpintis Lietuvos valstybe. Šia prasme globalios Lietuvos idėja buvo ir tebėra gera mintis. Valstybė gali skirti resursų emigrantų bendruomenėms telkti ir išlaikyti, o už tai emigrantai prisideda prie valstybės interesų gynybos, ypač tarptautinėje politikoje.

Bet net ši teisinga mintis nėra iki galo suvokta. Globali Lietuva vis dar įsivaizduojama kaip gudri valstybės politika. Todėl labai populiarus Izraelio pavyzdys dažniausiai interpretuojamas labai klaidingai.

Esą Izraelio valstybei gerai sekasi, nes ji sumaniai naudojasi žydų diasporos įtaka. Nieko panašaus. Jau greičiau žydų diaspora naudojasi Izraeliu. Žydų diaspora sukūrė Izraelį praktiškai iš nieko ir iki šiol jį išlaiko, todėl ir rūpinasi jo interesais. Paskutinė jų pergalė ką tik garsiai nuskambėjo: JAV pripažino, kad Jeruzalė yra Izraelio sostinė.

Tokio emigrantų santykio su tėvyne niekas negali dirbtinai sukurti. Jį išugdo tik bandymai ir klaidos, sunki ir skaudi patirtis. Kartais tai trunka be galo ilgai.

Tik visa tai turėdami galvoje galime rimtai įvertinti dvigubos pilietybės klausimą. Jei emigrantai telktųsi aplink Lietuvą, rūpintųsi jos klestėjimu, nuolat gintų jos interesus ir įrodinėtų, kad dviguba pilietybė padės dar geriau visa tai daryti, būtų verta pagalvoti. Bet kol dvigubos pilietybės iniciatyva atspindi tik desperatiškas valstybės pastangas išlaikyti ryšį su emigrantais, reikia tvirtai ištarti „ne“.

Dėl dviejų priežasčių. Pirma, desperacijai nėra pakankamo pagrindo. Antra, mes dar ne iki galo išmokome laisvės pamokas. Neišmokome mes, kurie nerimaujame, kad Lietuva išsivaikščios. Ir neišmoko emigrantai, kurie siekia sprendimų be pasekmių.

Tokių sprendimų nebūna. Šeimoje, draugystėje, bendruomenėje, valstybėje – visur žmogaus laisvė sukelia tas pačias pasekmes. Vieno žmogaus pasirinkimas gali abi puses nuvesti savais keliais. Jei pasirenki kitą pilietybę, tai eini sau, o Lietuva – sau.

Tikra tiesa – žiauriai brangi ta laisvė.

Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...