captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Apie išpuolius prieš Lenkiją

Lapkričio 11-ąją LRT paskelbė labai išmintingą Virginijaus Savukyno straipsnį  „Su Nepriklausomybe, Lenkija!“ Jame jis apžvelgė Lenkijos – ir ypač Lietuvos ir Lenkijos santykių – istoriją, kurioje iš tiesų būta visko. 
Mykolas Drunga, V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tačiau V. Savukynas rinkosi pabrėžti kai kuriuos mažiau ištransliuotus ir kartais netgi primirštus, bet labai svarbius draugystės tarp Lietuvos ir Lenkijos momentus. Savo gerai pakaustytą straipsnį jis baigė taip: „Šiandien kartu su Lenkija priklausome Europos Sąjungai ir NATO. Neduok Dieve, bet jei kas, tai kovoti reikės su lenkų kariais – petys į petį. Todėl svarbu atminti, kad net ir abipusių nuoskaudų metu bendra kova už mūsų – abiejų tautų ir abiejų valstybių – laisvę vyko visą XX amžių. Ar tai nėra gražus pavyzdys? Ar ne tai reikėtų prisiminti? Ir džiaugtis, kad 1918 metų lapkričio dieną Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Laisva ir stipri Lenkija – tai ir Lietuvos interesas. Su gimtadieniu, Lenkija!“

Šį straipsnį dabar prisimenu dėl to, kad šiomis dienomis amerikiečių paleokonservatorių svetainė „American Conservative“ išspausdino savo bendradarbio Jameso Pinkertono mintis – nemažiau netikėtas, bet iš dalies lygiai taurias – apie tai, kaip Lenkiją jos gimtadienio proga „pasveikino“ Vakarų Europa.

„Jeigu žmonės, – rašo jis, – negali gražiai su jumis elgtis net per jūsų gimtadienį, tai ženklas, kad jie tikrai jūsų nemėgsta. Tai galioja ir valstybėms – šiuo atveju Lenkijai. Ši šalis, kol ją valdo Teisės ir teisingumo partija, ima tapti pariju Europos Sąjungoje ir net už jos ribų. Vakarų elito atstovai jos atžvilgiu nusistatę vis priešiškiau. Tad Lenkija, amžinai puolama priešų, jų kamuojama ir vėl“. Tą puikiai parodo šių metų lapkričio 11-osios įvykiai. Tą dieną Lenkija šventė savo gimtadienį ar, tiksliau pasakius, savo kaip nepriklausomos šalies atgimimo po daugiau nei šimtmetį trukusios vergystės dieną.

Juk 1918 m. lapkričio 11 d., kaizerinei Vokietijai kapituliavus ir tuo būdu pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lenkijos patriotai griebė jautį už ragų ir paskelbė savo šalies išsilaisvinimą.

Lenkams jų nacionalinė svajonė – ir svajonė tokių didvyrių kaip Tadas Kosčiuška, kuris kovojo net tik už Lenkijos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę – pagaliau virto tikrove.

Tačiau po dviejų dešimtmečių atslinko Antrojo pasaulinio karo baisumai. 1939-aisiais nacistinė Vokietija ir sovietų Rusija susidėjusios Lenkiją užgrobė. Per šešerius karo metus apie šešis milijonus lenkų dėl smurto neteko gyvybės, trys milijonai iš jų buvo žydai. 

Taip, naciai buvo išvyti 1945 m., bet rusų daliniai nepasitraukė ligi 1992-ųjų, ir tik 2004-aisiais Lenkija priimta į Europos Sąjungą.

Taigi dabar, 2017-ųjų lapkritį, per ypatingą ir, tikėkime, amžiams atgaivintos Lenkijos dieną, manytumei, kad pasauliio lyderiai sugūžės į Varšuvą, sveikindami Lenkiją ir reikšdami jai solidarumą.

Tačiau to nebuvo. Kodėl? Ogi todėl, kad lenkai, būdami giliai tautiškai konservatyvūs, išsirinko ne tuos vadovus, kurių Europos Sąjungos ir Vakarų kalbančiosios galvos būtų norėjusios.

Iš tiesų, lenkų Nepriklausomybės dienos žygis, su 60 tūkstančių eitynėmis per Varšuvos gatves, tapo karštu įvykiu, apie kurį praėjus vos kelioms valandoms agentūra „Associated Press“ pranešė štai ką: „Skelbdami „Baltą Europą“ ir „Norime Dievo“, Lenkijos nepriklausomybės dieną apie 60 tūkstančių žmonių prisidėjo prie kraštutinės dešinės žygio“.

Vis dėlto žinių agentūra priminė, jog iš senos giesmės paimtus žodžius „norime Dievo“ ištarė ir Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas, kai jis liepos 6-ąją drožė kalbą Varšuvoje. 

Aišku, žinome, ką žiniasklaida galvoja apie lenkus, pritariamai kartojančius D. Trumpo mintis.

Bet ir kitos žiniasklaidos priemonės įsijungė  į Lenkijos koneveikimą. Štai dienraštis „Guardian“ nugirdo eisenos dalyvių žodžius „skaisti Lenkija“, „balta Lenkija“ ir pastebėjo vieną kitą simbolinę fašizmo liekaną iš ketvirtojo dešimtmečio.

O televizijos transliuotojas „CNN“ dar provokatyviau pranešė, kad eisenos dalyviai patenkinti žygiavo po transparantu su užrašu „Melskimės už holokaustą islamui“.  

 Laimei, tas pranešimas apie „holokausto“ plakatą pasirodė išsigalvotas, neteisingas, ir „CNN“ tuoj pat jį atšaukė. O vis dėlto ta netikra žinia apie „holokaustą islamui“ greitai apskriejo pasaulį ir pateko į gausybę žinių pranešimų.

Kaip prieš tris šimtmečius sakė anglų satyrikas Jonathanas Swiftas, „melas lekia, o tiesa šlubuoja iš paskos“.   

Galėtume taip pat pažymėti, jog tą žygiuojančiųjų minią, ką ji bebūtų teigusi ar kuo tikėjusi, sudarė 60 tūkstančių žmonių, įskaitant brigadą užsieniečių. Tai tik lašas jūroje, prisimenant, kad lenkų tautą sudaro 38 milijonai.

Argi šalį reikia teisti pagal jos pačių kraštutiniausiųjų ekscesus? Kuri gi pasaulio valstybė išlaikytų tokį egzaminą? Spręsdami plačiau apie lenkų  mąstyseną, pastebėkime, jog Lenkijoje nė viena ekstremistinė partija neturi daugiau nei vieną ar du mandatus 460-ies narių Seime.

O Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda greitai pasmerkė tarp žygininkų pasitaikiusius ekstremistus. „Lenkijoje nėra vietos nesveikam nacionalizmui, – sakė jis, – nei bet kokiai ksenofobijai ar antisemitizmui.“

Be to, Lenkijos vyriausybė pranešė, kad baltasis nacionalistas, amerikietis Richardas Spenceris negaus leidimo atvykti į Lenkiją.

Vis dėlto ekstremizmo pasmerkimas prezidento A. Dudos lūpomis ir Varšuvos nutarimas neįsileisti svetimšalio ekstremisto neprivedė prie to, kad žiniasklaidos išpuoliai prieš Lenkiją liautųsi, teigia J. Pinkertonas žurnale „American Conservative“ ir cituoja Lenkiją diskredituojančias ir jai fašizmą primetančias antraštes bei ištisas pastraipas  tokiuose laikraščiuose kaip „Toronto Star“, „New York Times“ ir „Financial Times“.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...