captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie paskutiniųjų lapkričio dienų istorinę atmintį

Vėlyvojo rudens dienos – su liūdnoka gamtos nuotaika, aukštaitiškos dainos žodžiais:     Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja,      Raiba gegutė nebekukuoja...       Dienos apniukį ir naktys šaltos,     Dažnai su gruodu šalnalos baltos...  
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Pasak kaimo senolių, žiema prasidedanti nuo šv. Andriejaus, lapkričio 30-osios. Prosenoviškasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, o gal kokios Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Tačiau šios paskutinės priešžiemio dienos nėra be istorinių įvykių. Ir netgi labai reikšmingų… Štai lapkričio 28-oji, primena, kad 1415 m. į Konstancos bažnytinį suvažiavimą tądien atvyko žemaičių žemės atstovai, kad visai Europai pasakytų tiesą apie Kryžiuočių ordino piktadarystes, vykdytas prieš nieko neprasikaltusi kraštą. Tačiau teisybė pasaulyje vis tik yra: tą pačią dieną 1561 m. ordino Livonijos riterių magistras Ketleris atsiklaupė prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, prisiekdamas ištikimybę ir tapdamas jo vasalu, Kuršo ir Žiemgalos valdytoju.

Ir dar ši data įsimintina laiko istorijai – 1915 m. Lietuvai pagaliau sugražintas Grigaliaus kalendorius, tobuliau sekantis dangaus šviesulių judėjimą. Mūsų kraštas buvo vienas pirmųjų Europoje, dar 1582 m. priėmusių kalendorinę reformą.

O štai lapkričio 29-ąją yra Emeriko Stanevičiaus, liepsningo patrioto ir tautos kultūros puoselėtojo, 215-asis gimtadienis. Nors tai nėra apskrita jubiliejinė sukaktis, tačiau reiktų geru žodžiu paminėti šią iškilią asmenybę, bemaž užmirštą mūsų kultūros istorijoje. Juk jis pirmasis Lietuvos spaudoje paskelbė pluoštelį mūsų liaudies dainų. Savaitraštyje „Tygodnik Wilenski“ nuo 1819-ųjų trejus metus buvo publikuoti E. Stanevičiaus parinktų 12-os dainų tekstai su laisvais vertimais į lenkų kalbą. Šios dainos tuomet kaimuose buvo plačiai dainuojamos, pagal pirmuosius žodžius: tai „Ant kalno rugiai“, „Atjoja bernelis per laukelį“, „Kaip pas motutę buvau“, „Mano brolio žirgas“, „Stovi žirgelis kieme pabalnotas“, „Tenai per girios didžius vieškelėlius“, „Užaugino mane motinėlė“ ir kitos. Beje, ten buvo pridėtos ir trys poetų kūrybos dainos, bevirstančios liaudiškomis. Įdomu, kad šį prasmingą darbą E. Stanevičius pradėjo būdamas dar tik Vilniaus gimnazijos moksleiviu; galimas dalykas, paskatintas mokytojo šviesuolio Igno Šidlauskio.  Mat XIX a. pradžioje krašto inteligentija, kilusi iš lenkakalbės bajorijos, jau ėmė suvokti gimtosios kalbos ir tautinės kultūros vertę. Svarbus tas metas kultūros ir politinių procesų požiūriu: tai, kas vyko Lietuvoje, buvo bendraeuropinių nacionalinių judėjimų, bundančių po napoleonmečio, atspindys.

E. Stanevičius gimė 1803 m. Birželių dvare, kuris yra netoli Naujamiesčio dabartiniame Radviliškio rajone. Mokėsi Dotnuvos bernardinų mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Didesnės paramos iš namų negalėjo tikėtis, nes, be jo, šeimoje augo dar aštuoni vaikai, o dvaras buvo užstatytas kreditoriams. Įstojęs į Vilniaus universitetą 1820 m., E. Stanevičius rengėsi tapti mokytoju, studijuodamas vadinamame mokytojų institute. Ten studijų tvarka buvo labai savita: pirmaisiais metais privalu išklausyti visų apygardinėse mokyklose ir gimnazijose mokomų dalykų pradinius universitetinius kursus bei išlaikyti jų egzaminus. Tada jau galima gilintis į vieną kurią sritį, pasirinkus norimą fakultetą. Tenka pripažinti, kad tai geras principas – juo vadovaujantis buvo išugdomas autoritetingas, plataus akiračio mokytojas. Tad E. Stanevičius pirmaisiais metais studijavo gamtos ir tiksliuosius mokslus, vėliau pasirinko Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.

Žinia, XIX a. pradžios kultūriniai sąjūdžiai brendo ir reiškėsi pirmiausia Vilniaus universitete. Tuo metu čia jaunimas būrėsi į slaptas patriotines draugijas. Štai šiemet sukako 200 metų nuo garsiosios filomatų („mokslo mylėtojų“) draugijos įkūrimo.  O profesūros šviesuoliai jungėsi į šauniąją „Nenaudėlių“ (lenkiškai „Šubravcų“) draugiją, satyros žodžiu kovojusią už baudžiavos panaikinimą, prieš feodalines atgyvenas. E. Stanevičius priklausė literatų būreliui „Kastalia“, įsteigtam Jano Čečioto, o kartu ir slaptai filaretų, arba „doros mylėtojų“, organizacijai, vadovaujamai Tomo Zano. Šiedu legendinių vadovų vardai aukso raidėmis spindi nacionalinės tapatybės istorijoje. Ir ne tiek jau svarbu, ar lietuvių, ar gudų... Slaptoji filaretų draugija buvo suskirstyta į keturias sekcijas: fizikų-matematikų, teisininkų, literatų ir medikų. Sekcijos savo ruožtu dalijosi į bendrijas, kurios turėjo vaivorykštės spalvų pavadinimus. Sueigos vykdavo du kartus per mėnesį. Nauji nariai buvo priimami tik gavus kitų narių rekomendacijas. Viso draugijoje buvo 176 nariai. Atrodytų, draugija buvo patikimai organizuota, tačiau jaunimas neturėjo konspiracinės patirties ir pernelyg atvirai reiškė savo patriotines nuostatas. Caro valdžios tarnybos netruko susekti jaunimo veiklą ir 1823 m. prasidėjo represijos. E. Stanevičius taip pat buvo suimtas ir keletą mėnesių kalintas. Tačiau tardomas filaretų byloje sugebėjo sumaniai atremti kaltinimus. Tad 1824-ųjų m. pavasarį, atsiradus laiduotojui, buvo paleistas. Rudenį išlaikė korepetitoriaus egzaminus, tačiau teisės verstis jaunimo mokymu, kaip nepatikimas politiškai, iš valdžios negavo. Įdomus ir sudėtingas buvo tolesnis šio nepaprasto žmogaus likimas. 1831-ųjų metų sukilime E. Stanevičius vadovavo studentų būriui. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į užsienį. Prancūzijoje internuotųjų stovykloje apie jį spietėsi lietuvių būrelis. Nuo 1833 m. jis su ginklo draugais pulkininko L. Oborskio „Šventajame būryje“ dalyvavo kovose už Europos tautų laisvę Vokietijoje ir Savojoje. Tokį pavadinimą laisvės kovotojai perėmė iš antikos laikų, graikų polį Tėbus gynusio narsuolių būrio. 1834 m. E. Stanevičiui išvykus į Londoną, žinios apie jo veiklą nutrūksta... Manoma jį mirus apie 1866 m. kažkur Prancūzijoje.

Esama užuominų, kad E. Stanevičius rašęs ir lietuviškai. Tačiau tuo metu lietuvių periodikos dar nebuvo, tad jo kūrinių likimas nežinomas. Išspausdintos tik jo lenkų kalba parašytos kelios pasakėčios bei idilė. Šio patrioto gyvenimas tikrai nusipelno išsamaus tyrinėjimo, o atminimas – ir įamžinimo. Biografijos bruožai galėtų tapti net nuotykių romano pagrindu...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...