captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Advento linksmybės ir Salomėjos Nėries išdavystė

„Pramogų arena” – tai, ko šiandien turbūt labiausiai reikia į viešumą išsiropštusių masių širdims. Per pastarąją savaitę net du kartus nepavyko patekti į „Oze” įsikūrusį sporto klubą, nes aplinkui tiesiog nebuvo vietos, kur pastatyti automobilį. Pirmą kartą planą pasportuoti sužlugdė nuolaidų akcija. Užgrūstas buvo net automobilių garažo stogas. Atrodė, kad kai kurie automobiliai kybo ore, kaip laumžirgiai virš vandens, laukdami atsilaisvinsiančios vietelės. Antrą kartą sutrukdė kažkoks apokaliptinis koncertas „Siemens” pramogų arenoje.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Žodžiu, nei laiku atvykti į galimai suplanuotą susitikimą „Oze”, nei pasinaudoti mėnesio abonementu sporto klube jums dažnu atveju nepavyks, nes bus kokia nors nuolaidų akcija arba kitokia pramoga masėms, ir parkuotis vietų nerasite. Ir nedrįskite kritikuoti sostinės rajonų išplanavimo. Geriau džiaukitės, kad kai vasarą per lietų važiuojate sostinės gatvėmis, vanduo jus apsemia tik iki kapoto ir neužstoja matomumo pro stiklą.

Bet visa tai – smulkmenos, kaip ir gąsdinantys nacionalinio stadiono griaučiai arba naujausias kunigaikščio Gedimino sapnas, kuriame geležinis vilkas kaukia nebe iškilmingai ant kalno, bet visas šlapias ir murzinas griovyje, nuslinkus kalnui ir eilinį kartą užsikimšus sostinės nuotekų sistemoms.

Kaip sako gerų naujienų mėgėjai, turėtume viskuo džiaugtis ir didžiuotis, nes optimizmas yra labai šaunus dalykas, o kritikuoja tik niurzgliai. Tikrai pasidžiaukime, juolab kol dar ne visi emigravome. Kaip kažkur rašiau – kai Lietuvoje liks trys paskutiniai gyventojai, vienas iš jų bus politikas, kitas – ekspertas, o trečias – žurnalistas. Žurnalistas klaus apie emigraciją, politikas žadės ją sustabdyti, o ekspertas sakys, kad žino, kaip tai padaryti. Amžinosios temos, amžini rezultatai.

Bet grįžkime prie tos pramoginės nuotaikos, dėl kurios Advento metu tampa nebeįmanoma prasibrauti pro pramogaujančias ir apsiperkančias minias. Čia iš tiesų pakaktų tik vieno žodžio – „pramogaujančias”, nes apsipirkimas seniai tapo pramoga. Visi turi būti puikiai nusiteikę, eidami pasistumdyti eilėse ir pasipuikuoti prekybos šventovėse. Nuotaika turi būti pakili, pramoginė, kaip toje apsirūkiusio durnyno dainoje – „viskas yra ir bus gerai” (kuri patys žinote, kur skamba).

Šiaip Adventas – susilaikymo nuo linksmybių metas. Ir tikintiesiems joks „prieškalėdinis laikotarpis” su „Jingle Bells” ir blizgučiais vitrinose nėra pasiteisinimas, kai jie kaip tik tomis dienomis stačia galva neria į parduotuvinių ir sceninių pramogų pasaulį. Taip sakau visai ne todėl, kad per šituos linksmuolius aną savaitę du kartus nepatekau į „Ozą”. Nors, aišku, pikta ir dėl to.

Problema – ne tai, kad pramogaujama netinkamu metu arba per dažnai, o tai, kad apskritai mūsų masinėje kultūroje vis sunkiau sugebama suvokti ir skirti, kada tinkamas, o kada – netinkamas laikas pramogai; kada laikas rimčiai, o kada tebūnie blevyzgos. Ir nereikėtų pramogos painioti su humoru. Geras humoro jausmas nieko negadina, kaip ir apskritai geras skonis. Bet garsus riaugėjimas ir čepsėjimas prie stalo, kaip ir keturi penktadaliai to, ką matome mūsų pramogų scenose ir ekranuose, tikrai gadina.

Advento rimtis arba jos nebuvimas, manding, siunčia mums tris svarbias žinias. Pirma žinia – sena, kaip mūsų civilizacijos pamatai: „Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.” (Ekleziastas).

Apsidairykite: kiek žmonių šiandien mano, kad visada ir visur yra puikus laikas šokti ir (arba) rauti, o apie mirtį išvis geriau negalvoti ir ją paslėpti kur nors toliau nuo žmonių akių.

Antra žinia – iš politinės komunikacijos srities. Skirta vadinamajai pilietinei visuomenei. Kaip sako komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas, gyvename televizinėje kultūroje, o tai, kaip TV režisuoja pasaulį, tampa modeliu, standartu, pagal kurį turi būti režisuojama viskas. Jo teigimu, problema yra ne tik tai, kad TV ekrane pramoga tampa visa ko pateikimo pagrindu: dar didesnė problema – tai, kad ir ne ekrane ima vyrauti toks pat pramoginis pateikimas.

„Visi tironai visais laikais žinojo, kaip svarbu teikti masėms pramogas kaip priemonę, slopinančią nepasitenkinimus. Bet daugelis jų net rožinėse svajose neregėjo tokios situacijos, kada masės išvis nebekreips dėmesio į tai, kas nėra pramoga. Štai kodėl tironai visuomet pasikliovė – ir vis dar kliaujasi – cenzūra.  <…> Kaip apsidžiaugtų visi praeities karaliai, carai, komisarai ir fiureriai sužinoję, kad cenzūra tampa tiesiog nebereikalinga, kai visas politinis diskursas įgyja pramogos pavidalą.“ („Amusing Ourselves to Death. Public Discourse in the Age of Show Business”).

Čia iš dalies – apie tai, kas dažnai juokais sakoma ir rašoma socialiniuose tinkluose: kad jau galima pasiimti spragėsių ir patogiai atsilošus žiūrėti, kaip viskas klostysis eiliniame politiniame seriale. Didelė dalis rinkėjų taip ir gyvena savo, nepabijokime to žodžio, politinius gyvenimus ir taip renkasi valdžią. Todėl ir gali antrą vietą rinkimuose Lietuvoje užimti partija, kurios vienintelis rimtas pažadas – kad „su ja bus linksma”.

Ir trečia žinia – iš politinės filosofijos: politika reikalauja rimties kur kas labiau nei šiandien daug kam atrodo, nes tai – kovos arena, ir jei joje „priešo ir draugo skirties nebeliks net kaip galimybės, tai liks tik depolitizuota pasaulėžiūra, kultūra, civilizacija, ūkis, moralė, teisė, menas, PRAMOGA (Unterhaltung) ir t.t., bet nebeliks nei politikos, nei valstybės.” (Carlas Schmittas, „Der Begriff des Politischen”).

Tokią šalį, kurioje, kaip sako Schmittas, nebelieka politikos ir valstybės, bet lieka ūkis ir menas, vienas lietuvių politikas aprašė savo knygoje „Ir tuomet dirbome Lietuvai”. O viena menininkė, poetė, parvežusi Stalino saulę, parašė savo išduotai tėvynei:

Nepardaviau tavęs aš niekad,

Neišdaviau, mieloji!

Audra praūžia, miškas lieka…

Širdis gi nemeluoja.

Meluoja. Ir tik tokio – apolitiškai neutralaus, kaip sakytų Schmittas – sukirpimo žmonės gali džiaugtis išlikusiu mišku, išdavę savo valstybę. Todėl ir artėjančiomis Advento dienomis, ir vėliau linkiu visiems daugiau rimties sieloje – pagal Ekleziastą, rimties kultūroje – pagal Postmaną ir rimties politikoje – pagal Schmittą.

Draudžiama publikuoti šį straipsnį bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...