captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Jauniškis. Mūsų pakantumo testai

Kiekviena diena mus bando įvairiais susitikimais, žiniomis, kurias turime priimti ar atmesti. Viešuma nepraeina be streso, naujų patirčių, plečiamo požiūrio. Reakcijas galima skirstyti į inertiškas, įprastas, ir kintančias, naujesnes. Įprastos pamažu koreguojamos noro būti mandagesniais, pakantesniais, kartais – ne be dirbtinumo, nes „taip“ yra „ten“, kultūringesniuose Vakaruose. Tarsi ten negyventų žmonės su savomis aistromis, bet ir savo ribomis. O dar kiekvieno ypatingas charakteris, tos dienos nuotaika, todėl ir ribos slankioja ne pagal trokštamus algoritmus.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

Įprastas mūsų tolerancijos pavyzdys: trys kaimynai lietuviai sutinka ketvirtą rusą. Po minutės visi persijungia kalbėti rusiškai. Rusas toliau sau ramiai jaučiasi kaip namie, o lietuviai - kaip anais laikais. Tokia situacija greičiau yra inertiško nuolankumo, o ne mandagumo ar juolab pakantumo rezultatas. Ir savivertė ar protas čia nedalyvauja. Veikiau priešingai, instinktyviai susirūpiname – jei kalbėsime lietuviškai, gal kitam bus nepatogu? Bet dabar kitai pusei bent 50 metų labai patogu.

Meistras, ateinantis taisyti bet ko ir aprėkiantis šeimininkus, kad čia neina prieiti, todėl plius 10 eurų, o dar prieš jį asilas, kaip įprasta, asiliškai ir padarė, kur tokį radote. Šeimininkai lankstosi, rausta, su viskuo sutinka, nors tiek stengėsi, iš darbų atsiprašė, kriauklę prieš nuimant išvalė... Ir tai nebe svetingumas, o tiesiog likusi vergystė prieš chamą su visais jos padariniais. Proletariato pusė paprastai to nejunta.

Bet atmeskime socialines klases ar tautas, kur susipriešinimas net užprogramuotas. Pereikime prie kultūros ir vienodų abiejų segmentų. Tai kultūringoji publika. Vieta – teatro spektaklis ar koncertas. Pastaruoju metu juose net mūsų mobilūs telefonai ne taip dažnai skamba, jau išmokome juos nutildyti. Tik iškilo kita bėda su naujomis technologijomis: jos, pasirodo, šviečia savo ekranais. Ir jei per kokį muzikos vakarą dar įmanai nekreipti dėmesio, juk garsų ir natų nesugadinsi (na, tikriausiai taip galvoja sergantieji sms-ine priklausomybe), tai kine ar teatre jau prasčiau. Pirma, ekranas apšviečia žiūrovo veidą, ir taip jis nenorom prisistato aktoriams. Jei pažįstamas, tai aktorius galbūt nepastebimai jam linktelės, o jei ne – kam tai aktoriui matyti? Kad sužinotų, kada spektaklis pasidarė nuobodus? Ar kad skaičiuotų, kiek salėje tų, kurie jau šiandien vadinami sergančiais nykščio diarėja?

Kur kas blogiau, kad šie tekstoholikai gerokai trukdo kaimynams intensyviu ar ir blausesniu ekranu.  Tačiau paprastai tai išmaniajam šeimininkui nė motais. Todėl įprastiniai prašymai nutildyti telefonus prieš spektaklį nėra efektingi – nes telefonai nutildomi. O kadangi kitko neprašė, tai sveikas egoistinis protas toliau nesivargina.

Tačiau apsilankius ne vien spektakliuose, bet ypač koncertuose, vis dažniau kyla klausimas, kodėl prieš juos neprašoma išsijungti ne tik telefonų, bet ir savo vaikų. Ir tai jau tapo manija, kuri ir žymi mūsų pakantumo ribas. Jos, deja, vis dar baigiasi ties neužmatomais horizontais.

Kad ir kiek „Naujojo cirko festivalio“ rengėjai trimituotų, kad ši pramoga - ne vaikams, vistiek atsiras senelė ar mamytė, kuri stebėsis, kaip jos neįleidžia su vienerių metų kūdikiu į spektaklį - juk cirkas! Ir va bilietus nusipirkusi. Ne, negalima, eikite į „Dansemą“, kuri kaip tik ir kuria šokius kūdikiams. O kodėl čia negalima? Nes jūsų dievaitis ar princesė ims klykti, kai tik užges šviesos, o tai blaško ne vien žiūrovus, bet ir akrobatus, o mes turime užtikrinti jiems saugumą. Ne, jis neklyks, mes čia truputį tyliai. Įleidžiami. Iš tiesų truputį – po penkių minučių išeina. Keista, mamytė gūžčioja, paprastai jis toks ramus. Sužinojo naujieną, bet ji kitiems kainavo spektaklio nuotaiką.

Blogesnis variantas džiazo koncerte: džiazas yra cool, čia laisvė, čia visi atsipalaidavę ir įsijautę. Pirmiausia – du vaikeliai, abu skirtinguose salės kampuose. Nuneša visas saksofonų subtilybes savo triūbomis. Bet mamytėms tai – gal net džiugu, kad tokie pajėgūs. Dėmesio nekreipia, matyt, įsivaizduoja, kad ir atėjo žmonės paklausyti jų mažųjų armstrongų. O publika kenčia. Bando atskirti, kur tikra muzika, o kur – neplanuotos improvizacijos. Bet iš tiesų prasideda saspensas: kada mamytės susipras. Viena po 15 minučių apleidžia salę be plojimų. Užtat kita per pertrauką įkala dar taurę vyno (juk už vaiko, ne už vairo!) ir jau visai atsipalaidavusi toliau stebi koncertą. Kai tai pabosta, šiek tiek „pačatina“, o tada jau imasi filmuoti, t.y. spiginti ekranu už jos esantiems. Apie koncerto subtilybes pamirškime. Vienintelis įtampos šaltinis čia yra ne muzikos kulminacijos, o tas pats principas, kaip ir siaubo filmo: laukimas. Kada kūdikis vėl ims klykti. Bet mamytei ramu. Ramiai elgiasi ir publika, nepriekaištaudama, neprašydama išeiti, netrukdyti kitiems, nes esame juk tokie mandagūs ir tolerantiški, ypač mamoms ir vaikams, kurie yra mūsų visuomenės jautrioji pusė bei gyvenimo gėlės. O mamytė džiugiai eksponuoja save, po valandos įkels į savo paskyrą nekokybišką filmuką „Aš su savo mažuoju koncerte nepamenu kieno“, nors internetas pilnas kur kas geresnių įrašų. Bet ten nėra mamytės, ir tai didelis minusas. Nes ji, filmuodama sceną, iš tiesų amžina save.

Kaip dorotis su šia nelaime, kuri iš tiesų yra nelaimė, atsitinkanti dėl mūsų tolerancijos?

Kinai jau sugalvojo, kaip apsisaugoti nuo išmaniųjų, bet tik prabangiose salėse – čia slopinamas ryšys. O vos tik pakyla rankos su išmaniuoju filmuoti ar fotografuoti, jį tuoj identifikuoja ir apakina lazerio blyksnis. Vagystė neįvyksta, o ilgainiui šeimininkas perpranta, kad rezultato nebus, ir savęs  įamžinimo refleksas nuslopinamas. Mūsų salėse tai dar neįmanoma, bet tokiais atvejais pasigendu vieno – salės prižiūrėtojų, kurių funkcija ir būtų užtikrinti kokybišką vakarą. Neįleisti vėluojančiųjų, mandagiai, bet išprašyti trukdančius. Bet tų prižiūrėtojų taip pat nėra dėl mūsų tolerancijos. O jei žiūrovas pabandys išprašyti, tuoj bus apkaltintas neatjauta. Tarsi ta kita pusė atjaučia, gadindama vakarą keliems šimtams. Čia kaip ministerija atleidžia iš darbo nekvalifikuotą darbuotoją, ir visi tuoj ima gailėtis – o kad jis ar ji metų metus trumpino gyvenimą tūkstančiams, tai nieko.

Ką tuomet daryti? Tą patį, kaip visais laikais: kai baigiasi kultūra, prasideda teisė. Manau, įstatymų yra pakankamai, trūksta tik didesnio ir masiškesnio noro: reikalauti grąžinti pinigus už bilietus ar keisti į kitus, nes nebuvo užtikrintas kokybiškas produktas.

Įstatymai yra tai, kas padeda išvengti tiesioginio susidūrimo su trukdančia puse, jei ta pusė nesuvokia, kad ji trukdo ar net neigia tai. Todėl tik pasidomėkime, ir atrasime reikiamus punktus tiek Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme. Tad jeigu mylinčiai mamytei smegenys nesuveda, kad didelis garsas ir tyčinės disharmonijos bei kraštutinės aistros scenoje (o paprastai teatruose kitokių nebūna) kažin ar užtikrins geresnį kūdikio miegą, tai įstatymai siūlo apriboti galimybes kūdikiams apskritai patekti į spektaklius ar koncertus.

Žinoma, susirūpins tolerantiškieji – o kaip mamytėms ir tėtukams lavintis? Čia jau šeimos logistikos, senelių bei auklių samdymo reikalai. Bet apskritai nemanau, kad tėveliai gali visiškai susikaupti ir atsiduoti muzikos tėkmei, kai šalia geriausiu atveju džiaugsmingai spygauja jų mažylis. Tad čia kalba tikrai ne apie lavinimąsi, o veikiau apie šeimos asmenukę scenos fone, pageidautina, per kulminaciją.

Iš tiesų mamytės tikrina mūsų visų toleranciją. Išmokę nuo vaikystės būti paklusnūs ir mandagūs, mes rūpinamės jomis, rūpinamės kitais, tyliai užgniaužiame pyktį ir spūdiname iš nunešto velniop koncerto, niekam nepateikdami nei sąskaitų, nei pretenzijų. Mes taip išmokyti ir taip mokomi būti neva šiuolaikiškai mandagiais. Lygiai taip pat tyliai išklausome nuomonės lyderius, televizijų idiotus, esamus ir būsimus politikus. Tyliai atsidūstame, garsiai neprieštaraujame. O tada jau tykiai spūdiname iš šalies. Į savo įsivaizduojamą europietišką nebūtį. Kad tik kitiems netrukdytume.

Vaido Jauniškio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...