captcha

Jūsų klausimas priimtas

Elena Karnauskaitė. Apie muziejų lankymą, juose sukauptus turtus ir dar šį bei tą...

Norėčiau savo komentarą pradėti nuo hipotetinio klausimo: „O į kokį muziejų norėtum dabar nueiti tu?“ Atsakymų variantų čia galėtų būti daugybė, pavyzdžiui, Jūrų muziejus, Dinozaurų, Gintaro ir panašiai. Gali būti, kad vienas iš atsakymo variantų būtų ir toks – į muziejus seniai nevaikštau, ėjau tik mokykloje, kai vedėsi mokytojai...
A. Bagdono/BFL nuotr.
A. Bagdono/BFL nuotr.

Norėčiau savo komentarą pradėti nuo hipotetinio  klausimo: „O į kokį muziejų norėtum dabar nueiti tu?“ Atsakymų variantų čia galėtų būti daugybė, pavyzdžiui, Jūrų muziejus, Dinozaurų, Gintaro ir panašiai. Gali būti, kad vienas iš atsakymo variantų būtų ir toks – į muziejus seniai nevaikštau, ėjau tik mokykloje, kai vedėsi mokytojai...

Taigi į kokius muziejus mokytojai vedasi vaikus ir kokie įspūdžiai iš jų lieka, kiek prasmingas tas ėjimas? Štai mano sūnėnas yra aštuntos klasės mokinys, muziejų prasme lyg ir privilegijuotas, nes gyvena sostinėje. Paklausiau, ką jis per mokslo metus matė, kur ėjo, ką įsidėmėjo. Pasirodo, kad pasiūlymų būta daug, bet paprastai vaikai ne itin noriai leidžiasi į tokias kad ir mini išvykas, nes jos organizuojamos po pamokų arba savaitgaliais. Žymiai noriau einama tada, kai veiksmas vyksta per pamokas.

Ir čia jau norėčiau įsiterpti su savo nuomone. Mano supratimu, formalusis arba pamokinis ugdymas yra pernelyg sureikšmintas ir į jį kartais žiūrima kaip į kokį nepajudinamą dydį. Bet juk ir Berlyno siena atrodė nesugriaunama, o kas iš jos dabar liko?! Gal tiktų šiuo atveju pavyzdį imti iš prancūzų, kur trečiadienis – ekskursijų, išvykų, meno projektų diena, ir pamokos nevyksta apskritai. Beje, renginiai trečiadieniais mokyklose paprastai vyksta iki pietų.

Smagu, kad Lietuvos muziejininkai yra išjudėję iš mirties taško ir siūlo visai nemažai edukacinių programų, beje, jos orientuotos ne tik į moksleivius, tačiau vis dėlto jų dar yra per mažai. Juk iš tikro labiausiai domina ir jaudina tai, kas gyva, o norint „prakalbinti“ eksponatą reikia įdėti šiokių tokių pastangų. Tiesa, kai kurie eksponatai yra iškalbingi patys savaime arba prabyla tik tam tikroje vietoje, kai jie netenka tos vietos, tarsi savaime numiršta.

Štai, sakykim, daug kas žino apie Gintaro muziejų Palangoje (beje, tai bene labiausiai lankomas Lietuvos muziejus), bet gal daug mažiau kas yra girdėję apie Šliūpo arba Mončio muziejus. Man, pavyzdžiui, nedidelis Šliūpo muziejus visada rodėsi labai simpatiškas, neseniai jis gerokai atsinaujino, tad ta proga apsilankiau ten vėl. Ne tik pati nuėjau, bet dar nusivedžiau ir būrelį pirmokų gimnazistų, tikėdamasi, kad jie, pamatę tikrus to laikotarpio daiktus, pavyzdžiui, daktaro Šliūpo kabinetą ar poetės Eglės Malinauskaitės-Šliūpienės asmeninius daiktus, geriau suvoks praėjusį amžių, supras, kad minimi asmenys – ne kokios vario ir bronzos skulptūros, virtualūs personažai, bet tikrai gyvenę žmonės. Mano dideliam nusivylimui paaiškėjo, kad visa daktaro Šliūpo odontologinio kabineto įranga atsidūrė kažkokiuose mistiniuose centrinio muziejaus fonduose, kur neaišku, kas ir kada  tuos eksponatus mato. Nebent muziejaus pelės...

Piktokai kalbu apie šią praktiką todėl, kad su panašiais faktais susidūriau lankydamasi ir kituose, įvardinkim, ne sostinės muziejuose. Štai pavasariop keliavom su svečiu iš Vokietijos po Žemaitijos regioną, lankėme šio krašto žinomiausius muziejus Telšiuose, Plungėje, Plateliuose, ir mistinių fondų motyvas kalbant apie vietinių muziejų kartais gerokai „nuskriaustas“ kolekcijas taip pat nuskambėdavo.

O kas iš tikro erzino, kad apie muziejų darbo laiką, kaip ten nuvažiuoti, kas esamu momentu vyksta, informacijos lyg ir esama, bet ji arba netiksli, arba pasenusi, arba dar kokia nors iš Tvin Pykso serijos. Štai yra tokia nuostabi vieta Plungėje – Žemaičių dailės muziejus, įsikūręs Oginskių dvaro ansamblyje, kurį senokai norėjau aplankyti. Deja, nepavyko. Ir dar kam nors nepavyks, nes šiuo metu pagrindinis pastatas remontuojamas, bet internetiniame muziejaus puslapyje apie tai informacijos nerasta.        

Grįžtant prie muziejų gyvasties temos, kaip minėjau, svarbu edukacinės programos, tam tikras veiksmas. Tą senokai jau yra pajutę šiuolaikiniai menininkai, pripažinkim, kalbant apie modernaus meno parodas, ko gero, daugiau pamatysime įvairių konceptualaus meno darbų, kur didelis dėmesys skiriamas vienokiam ar kitokiam judesiui, tokiu būdu tarsi suteikiant meno kūriniui gyvybės kibirkštį, negu įprastinių statiškų formų. Arba, kaip minėjau, kartais pristatant žymų žmogų, iškalbingi yra ne tik padaryti darbai, bet ir asmeniniai daiktai. Štai iš Palangoje įsikūrusio Mončio muziejaus kolekcijos man bene labiausiai patinka ta ekspozicijos dalis, kur yra keletas skulptoriaus daiktų. Vienas iš jų – nedidelė odinė piniginė. Galiu įsivaizduoti, kaip skulptoriaus ranka atidaro piniginę, išima monetą, paskui ta pati ranka liečia medį, apčiuopdama jame būsimas formas...

Dar kalbant apie muziejinę kultūrą šiek tiek norėčiau išplėsti šią sampratą. Juk eksponuoti galima ne tik praeities palikimą. Manau, kad reiktų plačiau eksponuoti visą kultūrą, ir ne tik praeities, bet pirmiausia dabarties. Čia turiu omeny  kultūrą plačiąja prasme. Štai prieš porą metų teko dalyvauti pamokoje apie šokoladą kavinėje Šiauliuose. Neatsimenu dabar to vyruko, vedusio užsiėmimą nei vardo, nei pavardės, bet šokoladinėje praleista valanda buvo tikrai smagi. Ir ne tik man.

Kita vertus, popkultūra irgi yra mūsų gyvenimo dalis, ir ją irgi galima pristatyti tinkamai ir patraukliai. Visai įdomu, manau, būtų lankytis lietuviškos popmuzikos muziejuje, kur būtų galima išgirsti populiariausias pastarojo, sakykim, dvidešimtmečio dainas, pamatyti pirmuosius video klipus ar sceninius atlikėjų kostiumus.

Apskritai manau, kad mums reikalinga tiek rimtoji, tiek populiarioji kultūra. Kiekvienos kultūros reiškiniai ar faktai turi savo laiką ir vietą. Kultūroje, kaip ir gamtoje, turi būti pusiausvyra. Jeigu ji sutrinka, pradedame jausti diskomfortą. Na, o lankydamiesi muziejuose atpažįstame save, savo gyvenimą, suvokiame, kas buvome, esame ir kuo galime tapti.  

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...