captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Sąjūdį prisimenant

Šiomis dienomis paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmetis sukėlė tam tikrą palyginimų bangą – tada ir dabar. Visi tie, kurie prieš 25-erius metus buvo pakankamai subrendę, negali nelyginti to meto dvasinio pakilimo ir dabarties realijų.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Šiomis dienomis paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmetis sukėlė tam tikrą palyginimų bangą – tada ir dabar. Visi tie, kurie prieš 25-erius metus buvo pakankamai subrendę, negali nelyginti to meto dvasinio pakilimo ir dabarties realijų.

Apsiribosiu vienu palyginimu. Radijo laidoje, skirtoje Sąjūdžio metinėms, vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys kelis kartus pakartojo – mūsų visuomenę yra apėmusi baimė.

Sunku nesutikti su šiuo vertinimu, tačiau iškart norisi klausti, kodėl. Štai čia ir prisiminiau socialinio kapitalo sąvoką, nusakančią tam tikrus santykius tarp žmonių. Tie santykiai tampa tam tikrais ištekliais, kurie padidina visuomenės veiksmingumą ir padeda pasiekti tikslus. Sąjūdžio mitingai buvo didelio ir galingo socialinio kapitalo išraiška. Visi, kas juose dalyvavo, sutiks, kad tai buvo galia, gimdžiusi politinę valią atkurti savo valstybę.

Tačiau visuomenė negali ištisai mitinguoti, reikia dirbti kasdieninius darbus. Ar pasibaigus mitingams, dingsta ir socialinis kapitalas? Taip, tas,  kuris radosi iš mitingų, išnyko. Tačiau šis kapitalas gali rastis ir iš kitokių santykių tarp žmonių. Deja, dabar mes sugebame kurti tik silpną socialinį kapitalą, nes mūsų tarpusavio santykiai yra silpni ir fragmentiški.

Tuščia vieta ilgai nebūna. Jei visuomenė yra pasyvi ir abejinga, padidėja valdžios vaidmuo. Tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, nėra kažkas ypatinga. Jau daugelį metų mūsų piliečiai nepasitiki politinėmis institucijomis, ir ypač Seimu, kurį patys renka. Tyrimai, atlikti daugelyje demokratinių šalių, rodo, kad tokio nepasitikėjimo, papildyto žmonių nepasitikėjimu vieni kitais, pasekmė yra biurokratijos galios stiprėjimas. Ar mes labai patenkinti savo valstybės tarnyba? Kodėl jau daugelį metų nesikeičia korupcijos suvokimo indeksas? Gal todėl, kad biurokratija galingesnė už piliečius ir gali išsireikalauti kyšių? Kas paskaičiuos, kiek mes netekome investicijų vien todėl, kad verslininkai atsimušė į korumpuotus valdininkus?

Demokratinėje visuomenėje valstybės tarnautojus turi kontroliuoti piliečių išrinkti politikai. Tuos politikus buria ir ugdo politinės partijos, kuriomis mūsų visuomenė nepasitiki labiau nei Seimu. Įstrigome į užburtą ratą – kažko norime iš valdžios, kuria totaliai nepasitikime.

Tačiau užtenka apie piliečius, nesugebančius kurti socialinio kapitalo. Kiekvienos visuomenės raida priklauso ir nuo politinio elito, nuo lyderių, nuo jų norų ir gebėjimų spręsti problemas. Deja, per 25-erius metus mūsų politinis elitas nedaug padarė, stiprindamas piliečių ir valdžios ryšius. Tas pirmiausia jaučiama savivaldoje, kur partijų interesai išlieka aukščiau piliečių interesų. Niekaip nenori politinis elitas leisti piliečiams patiems išsirinkti ir merus, ir seniūnus, nes dabar šie postai yra partijų grobis, stiprinantis jų vietinius skyrius.

Kitas didelis priekaištas mūsų politiniam elitui – kad nebuvo sukurtos veiksmingos taisyklės ir priemonės, ribojančios prigimtinį žmogaus godumą. Kai godus privatus asmuo, nuo to kenčia tik jo artimieji. Tačiau kai godus valstybės pareigūnas ir kai tas godumas niekaip nenubaudžiamas, kenčia visa visuomenė, ir kenčia dvigubai: pirma, vagiami visų mūsų pinigai, antra, stiprėja nusivylimas teisingumu ir valstybe apskritai.

Baimė yra viena iš žmogaus emocijų, kaip ir pyktis, džiaugsmas ar sielvartas. Mes bijome aukščio, uždarų erdvių, ligų, mirties, ir tai yra visiškai suprantama mūsų reakcija į aplinką. Tačiau kai mes bijome kaip valstybės piliečiai, tai jau nėra normali reakcija į aplinką. Greičiau ta aplinka nėra normali. Ar galėjo Sąjūdžio mitingų dalyviai įsivaizduoti tai? Rimtesnių pokyčių iš valdžios tikėtis neverta, tad reikia stiprinti socialinį kapitalą – mūsų tarpusavio ryšius. Didžiausia viltis šiame reikale – mūsų jaunimas, kuris dar nieko nebijo, ir pensininkai, kurie jau gali nieko nebijoti.        

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...