captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Uzbekai ir terorizmas: koks ryšys?

Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog net keturi pastarojo meto teroristiniai žudikai kilę iš Uzbekistano. Atentatininkas per Heloviną Niujorke tik paskiausias iš jų.
Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.
Vytenio Radžiūno (LRT) nuotr.

Pirmiausia, vyras, surengęs praėjusių naujųju metų išvakarėse žudynes Stambulo naktiniame klube „Reina“, taip pat buvo uzbekas. Toks buvo ir vyriškis, balandžio pradžioje surengęs savižudžio išpuolį St. Peterburgo metro, kaip ir tą patį mėnesį į pėsčiųjų minią įvažiavęs žudikas Stockholme.

„Taip, tai labai krenta į akį, kad visi keturi teroristai būtent atkakę iš Uzbekistano“, – sakė Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ Vokietijos mokslo ir politikos instituto Berlyne vidurinės Azijos reikalų ekspertas Sebastianas Schieckas.

„Tačiau iš to dar negalima automatiškai daryti išvados, jog Uzbekistanas arba ir visas vidurinės Azijos regionas yra terorizmo „parako statinė“. Taip, islamas jame yra vyraujanti religija. Bet tai greičiau gana nuosaikus islamas, kuris ypač sovietiniais laikais buvo labai pasaulietiškas.

Ir taip, esama radikalizacijos ir ten, bet tai dar ne masinis reiškinys. Kas labai krenta į akį visų keturių žudikų atveju yra faktas, kad jų radikalizacija įvyko užsienyje, o ne gimtajame regione ar pačiame Uzbekistane.

O tai reiškia, jog šie vyrai pirmiausia turėjo pasitraukti iš socialinės aplinkos, kurioje jie gyveno savo tėvynėje, kad po to taptų imlūs džihadistinei radikalizacijai, islamistiniam fanatizavimui“, – teigė S. Schieckas.

Vis dėlto, stebėjosi Vokietijos radijo darbuotoja Ute Meyer, „keista tai, jog išpuolius vykdė išimtinai uzbekai, o juk galėjo tai būti turkmenai arba, sakykim, pakistaniečiai. Kodėl gi ne?“

„Taip, – sutiko ekspertas, – radikalizacijos fenomenas egzistuoja ir kaimyninėse valstybėse. Štai Kirgizstane šiemet buvo išpuolis Biškeke, jį įvykdė kirgizas. Bet faktas toks, kad tie, kurie radikalizuojasi, paprastai – o jų gana daug – keliasi ar jau yra išsikėlę į Islamiškąją valstybę Sirijoje.

O šioji kryptingai bandė ir tebebando užverbuoti vidurio azijiečius, nes pačiame jų gimtajame regione teroristinė veikla labai silpna, išpuoliai itin reti. Tai didele dalimi dėl to, kad ten iš penkių valstybių keturios yra autoritarinės. Jos stipriai kontroliuoja savo visuomenes, taip pat ir islamiškąsias institucijas – taip, kad terorizmas šiame regione nežymus.

Bet tai, kodėl dabar užsienyje reiškiasi primygtinai teroristai uzbekai, lieka mįsle, kurią žinovai dar bando įminti.

Jie pripažįsta, jog Uzbekistano vaidmuo čia ypatingas tuo atžvilgiu, kad tuoj po 1990-ųjų, šaliai atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos, Uzbekistane kilo nauji, islamiški sąjūdžiai, kurių sovietiniais laikais visai nebuvo.

Ypatinga aplinkybė čia dar ir ta, kad valstybė, Uzbekistano režimas labai griežtai, labai aštriai į šias naujas apraiškas reagavo ir islamą nenuolaidžiai slopino, kitaip nei kaimyninės valstybės, kurios islamui buvo truputį, kad ir tik per nago juodymą, bet atviresnės“, – teigė Sebastianas Schieckas.

Vokietijos radijo žurnalistei Utei Meyer paklausius, „ar tikėjimo persekiojimas skatina radikalesnę jo išraišką, kai iš tos valstybės išemigruojama“, ekspertas atsakė, kad šį klausimą dar reikia ištirti, „o tai šiose autoritarinėse valstybėse labai sudėtinga.

Kol kas dar negalime čia nustatyti tikslių priežastinių ryšių. Tačiau žinome, kad Uzbekistane iš tiesų veikė teroristinis islamiškas sąjūdis, kuris ilgainiui pasitraukė į Afganistaną ir šiandien tik ten aktyviai ir reiškiasi“.

Toliau S. Schieckas patvirtino, kad ne tik „vyriausybės lygmenyje Uzbekistanas yra Vakarų partneris kovoje su teroru“, bet „kaip ir jo kaimynės tai yra sekuliari valstybė, neturinti jokio intereso radikalizuotis ar tapti teroristine. 

Priešingai,  kaip autoritarinė šalis Uzbekistanas visų pirma suinteresuotas stabilumu ir čia jis taip pat reagavo ir valdė labai represyviai. Vis dėlto prieš metus, mirus pirmajam prezidentui Islamui Karimovui, prasidėjo atsitraukimas nuo šios labai kietos ir represyvios pozicijos į kiek švelnesnę ir labiau socialinę integraciją akcentuojančią politiką.

Juk per pirmuosius 25-erius savo nepriklausomybės metus Uzbekistanas buvo labai nuo užsienio atkirsta šalis. Toks buvo I. Karimovo sprendimas.  Tai jis valstybę izoliavo, prileido labai mažai užsienio prekybos.

Jam valdant šalyje nebuvo beveik jokių tiesioginių užsienio investicijų, vietinės valiutos irgi nebuvo leidžiama iškeisti į užsienietišką, o piliečiams reikėdavo netgi išvažiavimo vizų, kad galėtų iš šalies išvykti“, – dėstė pokalbyje su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ vidurinės Azijos valstybių žinovas Sebastianas Schieckas.

Kartu jis džiaugėsi, kad padėtis Uzbekistane ima pamažu keistis ir kad jo naujasis prezidentas pažadėjo su JAV bendradarbiauti tiriant uzbeko padarytą nusikaltimą, kai tas nužudė aštuonis žmones ir dar daugiau sužeidė Niujorke rėždamasis mašina į Helovinui besiruošiančiųjų minią.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...