captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Narušytė. Užkalkėjimas

Skridau lėktuvu iš Briuselio namo. Supakuota kartu su kitais į ankštą, tamsiai pilkai mėlyną ertmę, virš debesų, kurie tą dieną priminė kalnus. Kelionė trunka dvi valandas, žiūrėti nėra kur, knygos nepasiėmiau, nes netelpa į vis mažėjantį rankinį bagažą, kalbėtis nebesinori.

Skridau lėktuvu iš Briuselio namo. Supakuota kartu su kitais į ankštą, tamsiai pilkai mėlyną ertmę, virš debesų, kurie tą dieną priminė kalnus. Kelionė trunka dvi valandas, žiūrėti nėra kur, knygos nepasiėmiau, nes netelpa į vis mažėjantį rankinį bagažą, kalbėtis nebesinori.

Pažiūriu į kairę – energingai pražygiuoja stiuardas su juodomis žandenomis ir lenkta nosimi. Paskui jį bendradarbė nesišypsodama stumia vežimėlį, prikrautą kvepalų ir papuošalų iš „Swarowski“ kristalų, kuriuos jau kelintą kartą per garsiakalbį pasigirstantis šaižus balsas mėgina įpiršti Europos darbininkams. Tamsiai mėlynų sėdynių nugaros tyli.

Ir staiga tarp jų sušvinta raudonplaukės mergaitės veidas: baltutėlis, strazdanotas – kaip iš pasakų. Jos šiltos akys įsmeigtos į mane. Jai dar neatsibodo kalbėtis. Jos dar neįveikė pilkai mėlynojo verslo šaltis. Bet ji nieko nesako, tik kažko klausia – akimis. O aš klausiu atgal: kur ji skrenda? Namo, kaip aš, ar į svečius, pas senelius, tetas ir dėdes? Ir staiga matau: vienas ant kito greitai krenta kadrai, iškirpti iš ateities, visuose – tas pats, bet kintantis veidas. Ta pati mergaitė, skraidanti pirmyn atgal metai po metų, auganti, rimtėjanti, vis mažiau klausianti, pamažu susiliejanti su sėdynėmis, tampanti vis panašesnė į savo ir ne savo tėvus, kurių prikimštas lėktuvas, – šnekančių tik apie pinigus, darbą ir krepšinį, tingiai laukiančių, kol juos aptarnaus, kol jais pasirūpins – jais, nebesidominčiais niekuo, tik savimi, tik tuo, kas savo.

Nežinau, kodėl taip pradėjau. Gal todėl, kad šią savaitę keliuose naujienų portaluose paskaitinėjau, kas dedasi Lietuvoje. Seimas vėl suskato uždrausti abortus – nežinia kam, tikriausiai kad patenkintų kelių visažinių savimeilę, ir visai nepaisydamas komplikacijų, į kurias ta užgaida įstums daugybę moterų ir tikriausiai išstums iš Lietuvos. Paskui sužinojau, kad viename mieste abiturientai privalo sumokėti už mero vaišes, kitaip negalės atsiimti diplomų. Kad mergaitę iš mamos norėjusi atimti teisėja dingo norėdama išvengti teisėsaugos. O viską apibendrino Estijos prezidentą į Lietuvą atlydėjęs filosofas profesorius Reinas Raudas, pastebėjęs, kad emigracija mūsų šalyje augina „konservatyvųjį juodosios ideologijos šešėlį“, bet jauni žmonės būtent dėl jo ir emigruoja nebenorėdami gyventi „sukalkėjusiame pasaulyje“. Uždaras ratas, kurio sukimosi būdami čia nebejaučiame. Prisimenu R. Raudą – klausiausi jo paskaitų apie japonų kultūrą, skaitomų gražia lietuvių kalba. Keistas sutapimas – dar aną savaitę Briuselyje sutikta estų scenografė nė kiek neabejodama pareiškė, kad geriausia Estijos teatro dailininkė yra lietuvė – Rosita Raud, Reino žmona. Draugiški, išmintingi žmonės. Ir še tau – sukalkėjęs pasaulis.

Vadinasi, tikrai kažkas keičiasi, kultūros kraujas stingsta kaip lava, kurios nebemaitina ugnikalnis. Jau seniai visi kalba apie ištuštėjusias miestų gatves – savaitgaliais senamiesčiai atrodo kaip nebestatomo spektaklio dekoracijos. Sako, visi persikėlė į Akropolių dėžutes, ten dabar miestas, ten dabar spūstis. Bet tuštėja ir kitkas – žiniasklaidos kanalai, jais nebeteka naujos mintys. Tie patys mąstytojai kartoja senas tiesas. Kartais atrodo, kad kultūros renginių programos irgi sumirga kaip vienas ant kito užsiklojantys kadrai, tik iš praeities: tie patys kūrėjai, tie patys pavadinimai, iš nuovargio sukurtos Eurovizijos dainos. Tą savaitgalį mačiau, kad televizijos laidoje „Kitaip. Su Nomeda“ kultūra virto spalvotu padėklu, ant kurio patiekiamas savo praktišku požiūriu į meną ir moteris besipuikuojantis povas. Niekas nebesistengia pasakyti ką nors įkvepiančio ar originalaus, tik žiūri kaip riebiau pašiepti pašnekovą. Toks įspūdis. Minties kanalai užsikimšę ne mintimis kaip Vilniaus gatvės – ne žmonėmis, o jose kas vakarą įstringančių autobusų ir automobilių išleidžiamomis nuodingomis dujomis, agresyviu variklių riaumojimu.

Šis vaizdas niekaip nesiderina su tuo, kad šeštadienį – tarptautinė vaikų gynimo diena. Šis pavadinimas man skamba kažkaip sovietiškai, todėl jam priešinuosi. Naujienų pranešimai rodo, kad šia proga skirtingos organizacijos pasinaudos siekdamos savo tikslų: vieni žygiuos palaikydami prievartinį kiekvienos užsimezgusios gyvybės išsaugojimą, kiti ragins ginti nuo skurdo ir prievartos jau gimusius. Bet kažin, ar galima ką nors apsaugoti nuo to, ką pamačiau žiūrėdama į tos raudonplaukės mergaitės veidą tarp tamsiai mėlynų lėktuvo sėdynių. Ji kažkur ten, įstrigusi užkalkėjusios informacijos kanaluose. Vežama namo, ji girdi perdėtai energingus komercinių radijo laidų vedėjų balsus, užpildančius tylą tuščiais plepalais. Namie jos tėvai įjungs televizorių. Ten ji kas penkiolika minučių matys ir girdės reklamą: perku drabužius, kuriuos perka visi, nes tai reiškia, kad jie geriausi; žiūriu serialus, kuriuos žiūri visi, nes tai reiškia, kad jie geriausi; valgau picą, kurią valgo visi... ir taip toliau, iki svarbiausio dalyko – kai man reikia pinigų, kreipiuosi ten, iš kur skolinasi visi lietuviai. Na ir logika! Dar ne taip seniai visi stengėsi bent kuo nors išsiskirti, nepranykti minioje. Dabar visi skuba tapti pilkai mėlyno verslo kareiviais. Atnašauti vienodumo kultui. Iš kur jis atsirado?

Sukalkėjęs pasaulis – jo dalis esu ir aš. Dirbu Vilniaus dailės akademijoje, aukštojoje mokykloje, kur susirenka visi, neatitinkantys vienodumo reikalavimų, nepritapėliai ir keistuoliai – patys įdomiausi žmonės. Vasaros pradžioje, kaip kasmet, čia vyksta didysis apsikeitimas: vieni baigę išeina, kiti ruošiasi ateiti. Išeinantys kažkur dingsta.  „Europa didelė,“ – sako, tarsi patvirtindami R. Raudo žodžius. Ateisiančių dar nepažįstu, bet jau numanau, ko laukti. Daugelį nustebins dėstytojų reikalavimas ne atkartoti žinias, bet mąstyti. To nepastebėjau dėstydama Škotijos universitete. Visa britų švietimo sistema yra nukreipta į kūrybingumo ir savarankiškos minties lavinimą. Jau nuo penkerių metų vaikai mokosi tiesą atrasti patys, o ne pasyviai priimti tai, ką teigia autoritetai. Nežinau, kaip šiais laikais vyksta pamokos Lietuvos mokyklose, bet matydama jų absolventus įtariu, kad panašiai kaip tada, kai mokiausi aš, – sovietmečiu, svarbiausia buvo tvarkingai atsėdėti pamokas, išmokti vadovėlines tiesas ir nieko nekritikuoti. Tada buvo aišku, kam to reikia. Dabar – nebe taip aišku.

Tikriausiai čia susivienija visų sistemos dalyvių tingėjimas keistis ir mokslo pavertimas preke: mokiniai mokomi save parduoti būsimiems darbdaviams, mokykla stengiasi parduoti savo paslaugas kuo didesniam kiekiui klientų, o mokytojai privalo klientams įtikti. Kai pasiekimai matuojami tik pinigais, mąstymas tampa nepatogus ir bereikalingas dalykas. Ypač – kūrybiškas, įprastą tvarką ir įsitikinimus ardantis mąstymas. Gal todėl menai mokykloje nustumti į hierarchijos apačią – nei muzika, nei dailė neatneš pinigų, todėl tai – tik bereikalingi trukdžiai. Neverta trikdyti vaikų keistais užsiėmimais, kurie tik pažadins neaiškų ilgesį, nuojautą, kad gyvenime turi būti kažkas daugiau. Gerai veikianti sistema užtikrina konservatyvaus mąstymo perdavimą iš kartos į kartą. Jis verčia piktintis viskuo, kas neatitinka kažkada seniai atrastų tiesų, nors jau beveik niekas nežino, ką jos reiškia iš tikrųjų. Užkalkėjimas.

Ir vėl išėjo niūrus paveikslas. Prisiskaičiau laikraščių – iš ten plūstantis abejingo nepasitenkinimo srautas į paviršių išplauna nuosėdas. O atrodytų, viskas gražu – saulė, vasara, studijų pabaiga, abiturientų laukiantis naujas gyvenimas, visi kažko tikisi. Bet visa tai dings. Ir vėl daugybė jaunų žmonių išskris pigiaisiais lėktuvais. Ir ne tik dėl pinigų. Dėl laisvės mąstyti ir kurti, nebijant, kad visą gyvenimą teks klampoti po pasenusių prietarų pelkes. Mintis nori skristi ne tik į Briuselį, bet visomis kryptimis. Kitur.

Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...