captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Didžiosios Šiaulių gegužinės

Nedaug beliko gegužės mėnesio – spalvingo ir kvapnaus gamtoje. Kitados kaimo jaunimas labai mėgdavo gegužines – pasilinksminimo vakarėlius ar ant piliakalnio, ar miško aikštelėje, prie ežero ar upelio... Kaipgi nepasidžiaugus tokio meto gamtos gražumu... Ir sutemos vėlyvos, o naktys šviesios. Gegužinėse ne tik būdavo šokama, bet ir daug dainuojama, žaidžiama, rateliais einama.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Nedaug beliko gegužės mėnesio – spalvingo ir kvapnaus gamtoje. Kitados kaimo jaunimas labai mėgdavo gegužines – pasilinksminimo vakarėlius ar ant piliakalnio, ar miško aikštelėje, prie ežero ar upelio... Kaipgi nepasidžiaugus tokio meto gamtos gražumu... Ir sutemos vėlyvos, o naktys šviesios. Gegužinėse ne tik būdavo šokama, bet ir daug dainuojama, žaidžiama, rateliais einama. 

Miestų ir miestelių jaunimas, išsiilgęs gamtos, taip pat rengdavo gegužines. Nuo seno tokios tradicijos būta... Štai XIX a. pradžioje Vilniuje universiteto studentai, patriotinių filomatų ir filaretų organizacijų nariai susirinkdavo ant Belmonto kalno: padainuoti, eilių paskaityti, pasvajoti apie šalies ateitį... Tuokart šie pabuvimai gamtoje vadinti lenkų kalbos žodžiu „majuvkomis“. Tautinio atgimimo metu buvo prisiminta toji tradicija; imta gegužines organizuoti neprašant valdžios leidimo – esą draudžiamas tik lietuviškas raštas, o ne kalbėjimas, dainavimas... Iš esmės tai buvo gražus lietuviškos dvasios proveržis, o kartu ir jaunos lietuvių  inteligentijos kūrybinių gebėjimų  pasirodymas.

Šiemet sukanka 110 metų, kai įvyko pirmoji iš didžiųjų Šiaulių gegužinių. Tai tikrai jau Tautinio atgimimo istorijos dalis. Pavasarį pasitikti reikšmingomis inteligentijos sueigomis pradėta grafų Zubovų dvaruose netoli Šiaulių. Vieta patogi – pats Lietuvos vidurys, galima atvykti traukiniu, o grafų šeima – bekompromisinė lietuvių siekių palaikytoja. Juk į šiuos susitikimus rinkdavosi šviesuomenė iš visos Lietuvos, atvažiuodavo ir jaunuoliai, studijuojantys Rusijos ir užsienio universitetuose. 

Pirmoji tokia sueiga įvyko dar 1899 m. gegužės 30 d., Aleksandrijos dvare. Savo prisiminimuose šios šventės iniciatorius Maskvos universiteto studentas Augustinas Janulaitis, būsimasis garsus teisės istorikas, rašė taip: „Dalyvavo tik savi ir pažįstami. Žmonių, rodos, nedaug, apie pusę šimto, o kiek triukšmo ir kalbų!“ Pirmosiose Šiaulių gegužinėse buvo sakomos prakalbos, daug dainuojama, rodomi istorinės ir folklorinės tematikos „gyvieji paveikslai“. Netrukus pereita ir prie rimtų klausimų, labai aktualių visai tautai. 1903 m. gegužinėje,  kurią Bubiuose organizavo Povilas Višinskis ir Jonas Jablonskis, atvykus J. Biliūnui, Žemaitei, V. Putvinskiui, P. Avižoniui ir kt., ne tik buvo aptarta lietuvių kalbos padėtis, bet ir pirmą kartą viešai prabilta apie nepriklausomą Lietuvą kaip politinį siekį. Savo ugningoje kalboje P. Višinskis pareiškė, kad tik politiniai pertvarkymai gali užtikrinti tolesnę lietuvių tautos gyvastį. Štai kodėl nuo tų metų Šiaulių apylinkės vykstančios gegužinės imtos vadinti didžiosiomis. 

Panaikinus spaudos draudimą, pavasarinės sueigos smarkiai išsiplėtė. 1904 m. Kairiuose jau susirinko keli šimtai žmonių, o 1905 m. gegužinėje vyravusios nuotaikos kitą dieną išsiveržė susirėmimu su policija. Apskritai kiekvienoje gegužinėje būdavo apsvarstomas koks nors itin opus visuomeninio gyvenimo klausimas. Vienais metais tai buvo varpininkų pasitarimas dėl žurnalo leidybos, kitais – pasirengimas Moterų suvažiavimui,  trečiais – aptartas lietuvių teatro 10 metų jubiliejinės šventės organizavimas. Ryškėjo ir Lietuvos politinių jėgų skaidymasis, tad anot K. Griniaus „tos gegužinės buvusios savos rūšies pirmieji lietuvių „parlamentai“, dargi su „frakcijomis“... Taigi, Didžiosios gegužinės – tai metinės lietuviškojo visuomeninio ir kultūrinio judėjimo apžvalgos, kartu ir valstybingumo mokykla.

1908 m.  įsikūrus šiauliškei literatūros, dramos ir muzikos draugijai „Varpas“, labai sustiprėjo renginio meninė dalis. Specialiai gegužinių dienos išvakarėms būdavo paruošiamas naujas spektaklis. O kartais kviečiamos koncertuoti geriausios lietuvių meninės pajėgos – kaip antai iš Peterburgo atvykstąs Kipras Petrauskas. 

Žinia, kultūrinės ir visuomeninės veiklos centru netrukus tapo Vilnius, kur Jonas Basanavičius įkūrė Lietuvių mokslo draugiją. Tačiau stengtasi pagerbti ir šiauliečių veiklą. Mokytojas F. Daugėla savo prisiminimuose rašo, kad: „Didžioji gegužinė... buvo pritaikinta užbaigai mokslo draugijos metinio suvažiavimo Vilniuje. Dauguma dalyvių po suvažiavimo traukdavo į didžiąją gegužinę, į Šiaulius, kur svečiams atvykus, būdavo nepaprasta didelės šventės nuotaika... Sekmadienį nuo pietų prie „Varpo“ patalpos ir turgaus aikštėje stovėjo ištisos eilės beržiukais papuoštų porinių vežimų iš Zubovų dvarų su įrengtais dviem eilėm suoliukais, kurie gabendavo svečius į Aleksandrijos dvarą ten ir atgal. Visame mieste aidėjo: „Į gegužinę, į gegužinę!“ 

Didžiosiose Šiaulių gegužinėse dalyvaudavo tie, kurie 1918 m. sukūrė nepriklausomą Lietuvą – mūsų garsieji visuomenininkai, politikos veikėjai, literatūros klasikai,  įžymieji mokslininkai ir menininkai. Šie renginiai – tai tautos dvasios pavasaris, juose esmingai sutvirtėjo tautinė savimonė. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.        

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...