captcha

Jūsų klausimas priimtas

Taupymas nežudo

Rinkimai Europos valstybėse kelia į valdžią taupymą subtiliai arba visiškai atvirai kritikuojančius politikus. Lietuva – ne išimtis. Kuo arčiau rinkimai, tuo dažniau girdime, esą laikas dėti tašką tautos skurdinimui ir galvoti apie augimo priemones.

Rinkimai Europos valstybėse kelia į valdžią taupymą subtiliai arba visiškai atvirai kritikuojančius politikus. Lietuva – ne išimtis. Kuo arčiau rinkimai, tuo dažniau girdime, esą laikas dėti tašką tautos skurdinimui ir galvoti apie augimo priemones.

Politikų, ypač linkusių į populizmą, leksika paprastai būna tiksliai suderinta su visuomenės nuotaikomis. Liežuvis plaka tai, ko ilgisi ausys.

Žaidimai žmonių emocijomis, manipuliavimas sąvokomis yra įprastas politikų užsiėmimas. O plint

antys jų pokalbiai apie taupymą ir augimą yra tipiškas mulkinimo arba bandymo manipuliuoti pavyzdys.

Kas yra tas taupymas ir ar gali jis kaip nors kenkti augimui?

Galėtume sutikti, kad taupymas prastas reikalas, jeigu Vyriausybės sėdėtų apsikabinusios pinigų maišą. Neleistų jo atrišti, neduotų nė cento ir šauktų – turime taupyti, nes tai yra gražu.

Tačiau kai kalbama apie tai, kalbama ne apie pinigų maišą. Priešingai, kalbama apie milžiniškas skolas. Apie įstatymais įteisintus Vyriausybių įsipareigojimus ligoniams, mokiniams, pensininkams ir nesančias galimybes turėti tiek lėšų, kiek reikia tiems įsipareigojimams.

Šiandien taupymas reiškia raginimą mažiau skolintis, stengtis būtinas išlaidas priartinti prie sumų, kurias visuomenėms pavyksta uždirbti. Šitas skirtumas mažinamas įvairiai. Padidinant mokesčius, nubraukiant išlaidas, pensijas ar algas. Nesvarbu, kokie būdai dominuoja, būtent tai vadinama taupymu.

Paklausite, o kodėl to reikia, jeigu galima ir toliau pasiskolinti tiek, kiek stinga, tiek, kiek ekonomika tuo laikotarpiu nepajėgia sukurti? Gal geriau nekarpyti išlaidų, gal net sumažinti mokesčius, kad, kaip mėgsta kalbėti politikai, žmonės turėtų daugiau pinigų, o verslas lengviau kvėpuotų?

Bėda ta, jog taip elgiantis paprastai biudžeto skylė padidėja ir   anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai skola suvalgo viską, ką   žmonėms ir ekonomikai pavyksta užauginti. O kai padėtis tampa visai prasta, skolintojai didina pinigų kainą, o galiausiai nutaria nerizikuoti ir neskolina.

Kas atsitinka, kai Vyriausybės nebegali finansuoti mokyklų, ligoninių ar policijos, žino visi. Atsitinka bankrotas. Ir tada bet kokio augimo ar geresnio gyvenimo perspektyva paskęsta tirštoje migloje.

Taigi taupymas arba griežta fiskalinė politika nėra augimo priešas. Tai yra blaivus ir kritiškas požiūris į savo galimybes. Jis gali būti nemalonus, ypač per krizes, kai viskas yra gerokai painiau. Tačiau nepaisant kartaus jo skonio, jis yra augimo ir gerovės ramstis.    

Beje, Lietuva yra ryškus to pavyzdys. Lietuvai teko imtis ypač griežtos taupymo politikos. Tačiau šiandien valstybė turi valdomą skolą, mažą skolinimosi kainą, mažėjantį skirtumą tarp išlaidų ir pajamų bei vienas geriausių Europoje ekonomikos augimo prognozių.

Tai nereiškia, kad gyvenimas visiems tapo puikus. Tokiu jis taps dar negreitai. Tai reiškia, kad kritiškas požiūris į pinigus arba taupymas sukuria tvirtesnį pagrindą augimui, kai tik atsiranda prielaidų plėsti vidaus ir tarptautines rinkas. Jis tarytum pastato ekonomiką ant bėgių gerovės kryptimi, nors nuo visų galimų avarijų ir neapsaugo.

Taupymas ir ekonomikos skatinimas neprieštarauja vienas kitam. Jie nepaneigia vienas kito. Tai dvi tos pačios visumos dalys. Tai dvi to paties tikslo sudedamosios dalys. Kartais turi laikytis griežtos dietos dabar, kad galėtum gerai jaustis ryt ar poryt.

Šie du dalykai suderinami ir laike. Tuo metu, kai vykdoma taupymo politika, gali būti vykdoma ir ekonomikos skatinimo, rėmimo politika. Ir atvirkščiai.

Labai dažnai viešoje erdvėje ekonomikos galimybės susiejamos tik su mokesčių dydžiu. O bet kokio mokesčio padidėjimas, net tada, kai tai daroma siekiant išvengti valstybės bankroto ar valiutos devalvavimo, įvardijamas smūgiu verslui.

Tai primityvus, nors ir populiarus, aiškinimas. Nes impulsą ekonomikai galima ir derėtų suteikti daugybe kitų būdų. Pirmiausia tai – biurokratizmo mažinimas. Darbo santykių išlaisvinimas. Europos Sąjungos lėšų tinkamas panaudojimas. Pagalba ieškant rinkų. Tarptautinių bendrovių viliojimas į savo šalį. Infrastruktūros projektai. Specialios programos, tokios kaip būsto renovavimas ir daugybė kitų.

Skolinimasis, tam tikro dydžio deficito palaikymas taip pat yra vidaus vartojimo, o tuo pačiu ir ekonomikos akumuliavimo veiksnys, geras sunkiu (bet ne geru) laiku ir geras tol, kol yra protingai valdomas.

Kai politikai sako, gana taupyti ir skurdintis, vietoj to pradėkime augti ir gerai gyventi, jie manipuliuoja lūkesčiais, o jeigu paprastai – meluoja. Taupymas nežudo gerovės.

Jei ekonomikai augant, jis bus pamirštas, ir vėl nutiks tai, iš ko taip sunkiai bandoma išsikapstyti jau ketvirtus metus.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...