captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Pasakų stebuklas

Besibaigianti vasara vilioja aplankyti šalis, minėtas vaikystės pasakose, ir mėgautis jos malonumais. Pasakos daro didžiulę įtaką vaiko raidai. Leidyklos „Tyto alba“ išleistoje Bruno Bettelheimo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo: pasakų reikšmė ir svarba“ pateikiamas psichoanalitinis požiūris į pasakas.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Vokiečių poetas Friedrichas Schilleris rašė: „Mano vaikystės metų pasakose glūdi didesnė prasmė nei tiesoje, kurios moko gyvenimas.“ Britų rašytojas Charlesas Dickensas yra prisipažinęs, kad Raudonkepuraitė buvo pirmoji jo meilė, ir jis manė, kad jeigu būtų galėjęs ją vesti, būtų patyręs tobulą palaimą.

Pasak Sigmundo Freudo, tik drąsiai grumdamasis su jėgomis, kurios atrodo nenugalimos, žmogus gali suvokti gyvenimo prasmę. Taigi pasakos ne tik praturtina vaiko gyvenimą, bet ir suteikia žavesio. Nors vaikai gyvena dabarties laiku, pasakos veiks visą tolesnį jų gyvenimą. Jos parodo situacijas, į kurias pateks ateityje. Todėl pasaka ne tik yra pramoga, bet ir padeda geriau pažinti save ir kitus, skatina asmenybės raidą.

Daugelis pasakų prasideda tėvo ar motinos mirtimi. Tapatindamasis su personažu vaikas įsivaizduoja kartu kenčiąs išbandymus ir bėdas, o dorybei pasiekus pergalę, kartu su juo džiūgauja. Taip vaikui dorovės normas skiepija vidinės ir išorinės herojaus kovos. Be to, vaikystėje girdėjęs apie mėgstamų personažų tėvų mirtis, pats užaugęs lengviau pakelia išsiskyrimą su artimiausiais žmonėmis.

B. Bettelheimo teigimu, pasaka yra meno, kurį vaikai puikiai supranta, rūšis. Jose užkoduotas prasmes vaikas suvokia tada, kai yra tam pasirengęs. Pasaka „Anselis ir Grytutė“ gali padėti suaugusiai moteriai išsivaduoti iš vyresniojo brolio (tėvo, vyro) priklausomybės ir net tapti viršesnei. „Raudonkepuraitėje“ vilko prarytą senelę galima traktuoti kaip dvi skirtingas būtybes – mylinčią ir grėsmingą. Priešpriešinant dvi jėgas vis dėlto išlieka senolės geranoriškumo vizija.

Pasakos poveikis yra terapinis, nes žmogus, apmąstydamas, ką ji padeda suprasti apie jį patį ir jo vidinius konfliktus, suranda svarbius sprendimus. Vaikas, pasakos paskatintas tikėti, kad veikėjas, iš pradžių atrodęs bjaurus ir grėsmingas, gali netikėtai tapti artimu draugu, į sutiktą nepažįstamą bendraamžį taip pat gali žiūrėti kaip į bičiulį.

B. Bettelheimas pažymi, kad vaikas retai suvokia pasakos esmę išgirdęs ją pirmą kartą. Todėl labai svarbu leisti jam pasidalyti tuo, kas reikšminga. Tačiau ir čia slypi pavojai. Globėjiška tėvų viršenybė gali sužlugdyti. Net jeigu tėvų interpretacijos teisingos, jos atima iš vaiko galimybę tikėti, kad daug kartų išklausęs ir apmąstęs pasaką jis pats sėkmingai ras išeitį iš keblios padėties.

Su pasakomis įgyjami skaitymo ir klausymosi įgūdžiai yra esminiai vaikui lavinantis. Deja, nuo vaikystės pamėgtas pasakas vis dažniau išstumia kino filmai, peršantys vienintelį pasakų herojų įvaizdį. Vaikui laiką leidžiant prie televizoriaus arba planšetės jo ugdymas tampa tuščia pramoga.

Vaikystėje užsimezgęs santykis su knygomis išlieka visą gyvenimą. Be to, pasaka suteikia saugumo jausmą ir formuoja vaiko, vėliau – ir suaugusiojo elgesį. Ateina laikas, ir pasakas skaitantys vaikai suauga. Išugdyta vaizduotė padeda suvokti kitų džiaugsmą ir skausmą, būti kūrybiškesnėmis asmenybėmis, darančiomis stebuklus.

Ramunės Sakalauskaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...