captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Įdienojus vasarai kultūros baruose

Liepos mėnesio orų išdaigos vis tik nesutrukdė tradicinių kultūros renginių vyksmui. Simboliška, kad įdienojus vasarai jau matomi įdėto darbo rezultatai. Ar tai būtų žemės ūkio rūpesčiuose, ar kultūros baruose. Senajame Lietuvos kaime liepos viduryje – prapjovos, pradedami kirsti rugiai, būsimoji duonelė kasdieninė. Dažnai tai būdavo tapatinama su bažnytine Švč. Marijos Škaplierinės švente. Nūdien prie to prisideda reikšmingos tautai ir valstybei sukaktys. Liepos 15-oji – didžioji mūsų Žalgirio pergalė, pakeitusi istorijos vagą. 407-ąją sukaktį žemaičiai paminėjo privačia iniciatyva atidengdami prie Šatrijos kalno paminklą Vytautui Didžiajam. Toli matyti nuo Šatrijos: ir kas gražaus Lietuvoje, kuo galima didžiuotis ir džiaugtis, ir kas taisytino mūsų gyvenime. Štai vakar – Pasaulio lietuvių vienybės diena, kalendoriuje sureikšminta Dariaus ir Girėno transatlantiniu skrydžiu. Tad sutelktomis jėgomis mūsų Lietuvą turime vesti į ateitį. Todėl ypatingai džiugina tie renginiai, kuriais ugdoma tautinė tapatybė ir pilietiškumas.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Tarkime Kelmėje praeitą savaitę vyko Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai. Jau 30 kartą, prasidėję kaip kankliavimo mokymas, profesoriaus Romualdo Apanavičiaus iniciatyva. Betgi tada norintys neturėjo kuo  kankliuoti, tad talentingas šiauliškis meistras Albertas Martinaitis ėmė mokyti tradicines kankles skobti. Tokia buvo kursų užuomazga. O šių metų užsiėmimai vyko ar ne 25 skirtingų amatų ir dirbinių grupėse; dalyvaujančiųjų skaičius – per 200. Ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos, suaugusių žmonių ir labai daug jaunimo, vaikų. Muzikuojama jau ne tik tradicinėmis kanklėmis, bet ir ragais, būgnais, smuiku ir bandonija. Šiemet tarp mokytojų galima buvo regėti net bandonijos virtuozus Albiną Batavičių,  Arvydą Kirdą. O po užsiėmimų vyko ne tik koncertai ir vakaronės, bet ir etnologijos profesorių paskaitos. 

Mūsų krašto kultūra sėkmingai skleisis, jeigu bus puoselėjama ne tik didmiesčiuose, bet ir mažiausiose gyvenvietėse, miesteliuose. Tai ir prasmingas laisvalaikis, ir kūrybinė raiška, ir jaunimo talentų ieška, žmonių bendravimas. Todėl labai prasmingos, manyčiau, yra kultūros centrų, bibliotekų surengiamos šventės. Jos įdomios ir tuo, kad padeda išryškinti bei suaktualinti vietinį kultūros paveldą. O į šventę, gimtinę aplankyti susirenka ir kraštiečiai... Štai prieš porą savaičių Aukštaitijoje, Kriaunose buvo pažymėta 512-oji miestelio paminėjimo istoriniuose dokumentuose sukaktis. Kriaunos turi biblioteką, muziejų, mokyklėlę, bažnyčią, gražiai sutvarkytą centrą. Tarsi viską, kad galima būtų čia laimingai gyventi. Toliau viskas priklauso nuo pačių gyventojų... Bet dabar kalba ne apie socialinius rūpesčius. Ši miestelio eilinė sukaktis buvo pažymėta ypatingu įvykiu: nagi bažnyčios varpinėje surastas neabejotinai pats seniausias Lietuvoje varpas. Neturintis kokių nors įrašų, meistro vardo, tikslios datos, bet forma, papuošimai, liejinio storis „išduoda“ jo archajiškumą.  Pagražintas tik šešiomis eilėmis virvelės iškilumų, suartintų po du. Varpas nėra didelis, apie 80 kg svorio. Varpų tyrinėtojų draugijos narių nuomone, jis nulietas XII ar XIII amžiuje, dar prieš Lietuvos krikštą. Žinia, kažkur rusėnų žemėse, gal Kijevo kunigaikštystėje. Į Lietuvą bus patekęs gražinant taikos sutartimi su Rusija I pasaulinio karo pradžioje išvežtus varpus. Ir iki šiol neatkreipęs specialistų dėmesio kabėjo nebenaudojamas akmeninės varpinės bokšte. Nenaudojamas todėl, kad nors labai gražaus balso, bet nedidelis, netoli girdimas. Dabar varpą nutarta kaip istorijos artefaktą eksponuoti erdviame Obelių muziejuje. Štai ir paskata smalsuoliams lankyti šį šiaurės rytų Lietuvos kampelį.

Dar keletas žodžių apskritai apie varpus. Jie, sukaupę savyje technologijos, meno ir istorijos verčių aspektus, yra labai vertingi kultūros paveldo objektai. Tačiau įkelti į bokštų aukštybes, jie tampa tik girdimi, bet nebematomi tikintiesiems. O ir paveldosaugininkų tėra mažai žinomi. Kitados mūsų kraštas turėjo labai gražias bronzos liejybos tradicijas. Apie XVI a. vidurį valdovas Žygimantas Augustas įsteigė „liudvisarnią“ (taip senovėje vadintos varpų ir patrankų liejyklos) prie Žemutinės pilies. Vėlesniais laikais  darbai vykdavo Puškarnioje, užmiesčio vietovėje prie Vilnios, dar vėliau – senamiestyje, Liejyklos gatvėje. Sudėtingo būta amato, pradžioje meistrus tekdavo kviestis iš Vakarų Europos šalių, vėliau atsirado ir vietinių, netgi perduodančių savo žinias sūnums ar anūkams. Tradicija buvo nutraukta, caro valdžiai išsigandus, kad liejyklose sukilėliai išsiliedins patrankų laisvės kovai. Daugelyje mūsų bažnyčių tebeaidi vilniškių meistrų prieš porą ar trejetą šimtų metų nulieti varpai. Paminėta varpų tyrinėtojų draugija, įsikūrusi tik šiais metais,  savo tikslu yra užsibrėžusi sudaryti istorinių varpų registrą, rūpintis jų išlikimu, teisingu naudojimu, pristatymu visuomenei. Ir dar tokia naujiena: prieš porą dienų į Trakų bažnyčią atvežti du nauji puikūs varpai; tik kiek gaila, kad jie liedinti kaimynuose...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close