captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sotvarė-Šemetienė. Lietuvos kurortai nėra tobula vieta ilsėtis, bet kitokie jie nebus

Vasaros ateina ir praeina, o melodija – ta pati. Po kiekvienos, nebūtinai ekstremalios, liūties verslininkai praneša, jog Lietuvos kurortuose verslui jokių sąlygų nėra. Kai nušvinta saulė, prabyla tauta. Važiuos į Bulgariją, Turkiją ar net dar toliau. Nes čia neįmanoma. Kainos raižo dangų, o kokybė, lyg čebureko, pakaitinto ketvirtos dienos taukuose.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Čia kaip su emigracija. Kas nors nepatiko, emigruosiu. Tokia nauja emocinio šantažo rūšis. Skirta specialiai Sauliui Skverneliui, Seimui ir dar truputį prezidentei Daliai Grybauskaitei. Veikia, kartais net ministrai užmezga tiesioginį dialogą, gelbėdami valstybę nuo dar vienos potencialios aukos. Laiminga šalis, kurios vyriausybė turi laiko net ir tam.

Bauginanti atostogų emigracijos komunikacija šiek tiek kitokia. Sakytum, arčiau žemės. Paprastai pirmieji prabyla verslininkai. Ir tas pirmasis skundas yra pats tikriausias ženklas – atostogų sezonas prasidėjo. Jie jau pasiruošę. Ir jiems, kaip visada, yra blogai.

Atostogų rinkos pionieriai atsiliepia įspėjimu – tai ir bus blogai, jeigu, kaip visada, per šešias saulėtas savaites bandysit nulupti pelno tiek, kad užtektų visiems dvylikai mėnesių.

Niekas nesako, kad vos kelis mėnesius gyvi Lietuvos kurortai yra tobula vieta dirbti ir užsidirbti. Bet jie yra tokie ir kitokie nebus, nebent išmestume į orą dešimt kartų daugiau teršalų taip pagreitindami globalinį klimato atšilimą. Bet ir tada gali būti ne geriau, vietoj daugiau saulės – tik daugiau uraganų ir potvynių. 

Kitaip sakant, sąlygos dirbti ir paslaugų kainos yra lygiai tokios, kokios gali čia būti. Nei geros, nei blogos, nei per didelės, nei per mažos. Kad jos būtų kaip tik tokios, kaltas ne tik lietus, mūsų įpročiai ar pragyvenimo lygis.

Didelį ačiū reikėtų pasakyti kultūros, gamtos ir kitokio paveldo fanatiškiems sargams, kurie bando išsaugoti kurortų nekaltybę, tarytum šie neturėtų teisės keistis ir gyventi ne du mėnesius, o ištisus metus. Ką jau ten kalbėti apie baseinus ar sporto aikštynus, jeigu net pagaliau atsiradę tualetai Palangos paplūdimyje žada būti pripažinti negalinčiais ten egzistuoti, nes vamzdžiai nuo jų kažkam kenkia.

Stebuklas, kad Neringos miesteliuose vis dar veikia tegu ir nelabai kokios kavinės. Reikėtų prie kiekvienos prikalti po kryžių, kad ir kitąmet veiktų – nebankrutuotų ar nebūtų nugriautos.

Patys įsivarėme save į kampą, bet kitaip nebus. Nei kitą, nei dar kitą vasarą.

Tad jeigu cepelinų pardavėjui plyšta širdis – virė, virė, o anie vis nevažiuoja, o atvažiavę pyksta užuot valgę, – tai jis pasirinko ne tą vietą savo cepelinams virti. Reikėjo daugiau galvoti ir greičiau skaičiuoti.

Jeigu poilsiautojui plyšta širdis, nes kiaura jo piniginė, tai jis taip pat pasirinko ne tą vietą atostogų cepelinams valgyti.

Ukrainos Karpatuose ir jų papėdėse gali prabangiai pernakvoti už dvidešimt eurų visai šeimai. Priedo – vaizdai į pasaką, maistas iš ką tik surinktų produktų, paplūdimiai prie kalnų upių ir daug saulės. Sumokėtum du kartus tiek – neatrodytų brangu. Bet netriukšmauji dėl to, kad vietos huculai ima per mažai. Ten tiek kainuoja. Kol kas.

Per apklausas trečdalis lietuvių prisipažino neketinantys atostogoms skirti daugiau nei du šimtus penkiasdešimt eurų. Antra tiek ketino išleisti ne daugiau nei penkis šimtus.

Jeigu daugiau išleisti nenori ar negali, tai nei Palanga, nei Nida su Juodkrante dėl to nekaltos. Ten su tokiu biudžetu neliks nieko kita, tik piktintis. Reikėjo ieškoti arba kitos vietos, arba kito darbo, arba labiau taupyti ir planuoti.

Yra Šventoji, yra kaimai arti jūros arba toli nuo jos, dviračiai, palapinės – kiekvienam pagal kišenę arba taupumą. O ten yra tai, už ką prakutusiame šių dienų pasaulyje mokama daugiausia. Mažai turistų, daug gamtos. Tikros, dar nesutvarkytos. Maistas, priešingai nei Palangos Jono Basanavičiaus gatvėje ar Nidos pamario kavinėse, pigus ir geras.

Apskritai, Lietuvoje vis daugiau atsiranda unikalių vietų. Nakvynė išpuoselėtuose dvaruose kartais kainuoja beveik nieko, jeigu pagalvoji, kiek investicijų skirta jiems atkurti, išpuošti ir išlaikyti. Pernakvojai naktį ir gavai dovanų dar porą šimtų nemokėtų eurų.

Apie puikiausias kaimo sodybas nėra ką nė kalbėti. Jeigu jose kartais gyvuliškai nerėkautų, galėtume sakyti, kad esame kaimo turizmo rojus.

Kalbėti ir galvoti reikėtų apie veikiančius vienuolynus ar pilis, kur, šiek tiek pasistengęs, gali atostogauti kaip grafas, mokėdamas kaip valstybė viso stažo neturinčiam pensininkui.

Ir reikėtų paskubėti, nes kai visa tai masiškai atras vokiečiai, skandinavai ar britai, kainos praneš apie tai pirmiau nei naujienų portalai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close