captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Koks tas gegužės mėnuo?

Gegužės mėnesio vidurys – vasaros įžanga. Dabar pats gamtos gražumas; tiek gaivios žalumos aplink, ir oras kupinas žiedų kvapo… Gegužės 15-oji – reikšminga data tradiciniame kalendoriuje – šv. Izidorius, Artojų globėjas. Tai diena, primenanti, kad jau laikas pavasarinę sėją užbaiginėti.

Gegužės mėnesio vidurys – vasaros įžanga. Dabar pats gamtos gražumas; tiek gaivios žalumos aplink, ir oras kupinas žiedų kvapo… Gegužės 15-oji – reikšminga data tradiciniame kalendoriuje – šv. Izidorius, Artojų globėjas. Tai diena, primenanti, kad jau laikas pavasarinę sėją užbaiginėti.

Ispanų valstietis Izidorius, gyvenęs XI–XII amžių sandūroje – kuklios kasdienybės šventasis. Buvo labai pamaldus, bet spėdavęs laiku visus darbus savo ponui nudirbti. Pasak legendos, jo jaučiais maldos metu angelas ardavęs. Tatai mėgiamas lietuvių dievdirbių siužetas.

Senieji kaimo žmonės minėdavo, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Žinoma, šių šviesulių reiktų dairytis arti horizonto, tarsi nusileidžiančių į dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Šunelio ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės.

Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), o artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja – Kapela (Vežėjo žvaigždyne).

Kitas įdomus šios žvaigždės lietuviškas įvardas yra Tikutis. Reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, kuris „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. Dienai jau pailgėjus iki 16 valandų, naktys vis šviesesnės, tad net ir toliau nuo miesto žiburių žvaigždės nebe tokios ryškios...

Šios savaitės pirmoji pusė tradiciniame kalendoriuje vadinta Sodininkų  dienomis, nes obelims pražydus, dažnai ištinka šalnos. Saugodami jų žiedus, žmonės netgi laužus naktimis ir paryčiais kurdavo. Juk obuolys senajame kaime – vienintelis gardumynas.

Dar ši savaitė šiemet tarsi įrėminta svarbiomis bažnytinėmis šventėmis – Šeštinėmis ir Sekminėmis. Per 600 metų, prabėgusių nuo Lietuvos krikšto, tos išskirtinės dienos įgavo tautinių spalvų. Be abejo, todėl, kad  būdavo susietos su žemės ūkio darbais ir visais jų rūpesčiais. Štai trys dienos prieš Šeštines skirtos taikos, sveikatos ir derliaus maldoms, – kaime jas vadindavo „kryžiavomis“.

Pavakare susirinkę žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo laukų ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, ten pagiedodavo, sukalbėdavo poterius. Tokia tradicija dar gyva kai kuriuose Dzūkijos kaimuose. Per šias dienas niekas nesėdavo javų, nes manyta, kad jie „susikryžiuos“. Tik agurkai ir žirniai, tuo metu pasodinti, gerai mezga. Į mišką šakų prakuroms taip pat nevažiuodavo – dar įsisukusią gyvatę galima namo parsigabenti.

Manoma, kad šie papročiai – tai baltiškosios pavasarinių sambarių šventės, skirtos pasėlių apsaugos apeigoms, aidai. Tik sambarių data būdavo nustatoma pagal jauną mėnulį; kaip tik atitinka šios savaitės pradžią. Tos šventės vaišėms kaimynai darydavo sudėtinį alų ir virdavo šešias kiaulės kojas su žirniais.

Beje, kiauliena – visų agrarinių švenčių patiekalas, o daug kojų kauliukų simbolizuoja būsimo derliaus gausą. Dabar šeimininkės Šeštinėms išverda „šeštinaičių“– kiekvienam šeimynykščiui po šešis virtinius. Skirtinguose Lietuvos regionuose virtiniai įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninta aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa. O per Sekmines tų virtinių bus išvirta po septynis.

Septintąjį sekmadienį po šv. Velykų pažymimos Sekminės – viena svarbiausių metų bažnytinė šventė – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Tradiciniame kalendoriuje tai augumo, gyvulių globos ir piemenėlių dienos. Laikas apie Sekmines – pats gamtos šėlsmas, kai svaigina kvapai ir sninga žiedais.
Pabrėžiant tai, kaime berželių šakelėmis būdavo puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir krikštasuolė. O pašventintą šakelę užkišdavo už stogo grebėsto – saugos nuo perkūno. Grįžę iš bažnyčios ūkininkai visa šeima eidavo lankyti rugių lauką. O piemenėliai Sekminių rytą būdavo kėlę kuo anksčiausiai.

Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas spirgučiu. Vakarop piemenys karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Paskui apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – kiaušinių, sūrių, dešros, kokį pinigėlį. Tada pamiškėje surengdavo bendras vaišes.

Vyresnysis piemenukas pasilypėjęs į medį šaukdavo pasivaišinti kartu vilkus, lūšis, meškas. Šiems neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“

Antrą Sekminių dieną piemenukams valia ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgindavo merginos. Suskambėdavo gražiosios rytagonių dainos; jos pačios lyriškiausios, atliepiančios gamtos vešėjimą ir grožį. Tai Rytelis – jaunimo šventė, kurios metu būdavo žaidžiamos netikros vestuves.

Karvės namo pargenamos vėlgi vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žolė, pašaro tenepritrūks, o karvės teduos daug pienelio. O merginos tebus „kaip iš pieno plaukusios“!

Šiuose papročiuose ir slypi prosenoviškos meilės šventės paslaptis. Švelniausi jausmai būdavo išsakomi daina, žaisme...

Žemaitijoje gegužės mėnesio pradžioje būta jaunimo Gegutės šventės; jos smagius papročius aprašė XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius. Neabejingų tautiniam paveldui mokyklų folkloro ansambliai kasmet susirenka pasidžiaugti pavasariu į profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės parką. Šią prasmingą tradiciją išpuoselėjo Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija. Ir šiemet gegutė ten jau kukavo...

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...