captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Optimistiškesnės gaidos Europos atžvilgiu

Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje – ką Emmanuelio Macrono sėkmė ne tik pirmajame, bet ir antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture byloja apie Prancūziją, o gal kartu ir apie visą Europą. Per pokalbį su Vokietijos radiju „Deutschlandfunk“ politologė Claire Demesmay įspėjo dėl E. Macrono sėkmės pernelyg nedžiūgauti. Ne dėl to, kad tai kuriuo nors atžvilgiu netinkamas politikas, bet dėl to, kad Prancūzija turi tiek problemų, jog joms išspręsti reikės daug laiko.
Mykolas Drunga, V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Taip greitai šalis nepasikeis“, – sakė ji. Taip, E. Macronas įkūnija jaunatvišką, savimi pasitikinčią Prancūziją, bet vis dėlto šalyje – daug tokių regionų, kuriuose atsiskleidžia visiškai kitoks „Prancūzijos veidas“.

„Juose žmonės būgštauja dėl modernybės, būgštauja dėl globalizacijos, baiminasi dėl ateities. Juos slegia pojūtis, kad jie neturi perspektyvų.

Jie mažiau išsilavinę ir užtat mažiau sėkmingi, tuo tarpu E. Macrono šalininkai geriau uždirbantys ir geriau išmokyti.

Abi šias visuomenės dalis suvienyti ir bus E. Macronui didžiulė užduotis, kurią įveikti truks ilgai ir pareikalaus daug komunikacijos. Mes turime į šiuos žmones įsiklausyti“, – kalbėjo politologė C. Demesmay Vokietijos radijui.

Kitokį kontrastą ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje bei pasaulyje išskleidė žymi dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum. Anot jos, „kontrastas negalėtų būti didesnis“.

Theresa May, Britanijos ministrė pirmininkė, vadovauja parlamentui, kuris nei pakartas, nei paleistas, ir susiskaldžiusiai tautai. Donaldas Trumpas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, valdo šalia Kongreso, kuris tarsi per daug suparalyžiuotas, kad leistų įstatymus.

Abiejose šalyse kraštutinės kairės ir kraštutinės dešinės sąjūdžiai turi daugiau šalininkų nei bet kada anksčiau, politiniai debatai pikti, neapykantos pilni ir smurtingi. JAV šūviai kliudė tiek kairės, tiek dešinės parlamentarus, o Britanijoje pernai vienas buvo nužudytas. 

Tuo tarpu E. Macronas, naujasis Prancūzijos prezidentas, pasiekė neįtikėtiną dalyką: jo naujutėlaitė centristinė partija „Respublika, pirmyn“ Prancūzijos respublikos parlamente laimėjo plačią, precedento neturinčią daugumą.

Angela Merkel, Vokietijos kanclerė, rugsėjį tikriausiai bus perrinkta trečiai kadencijai rinkėjų, kurie vis dar aiškią pirmenybę teikia centristinėms partijoms. Net ir Italijoje, kur paskutiniuoju metu garsiau kalbėta apie populistų įsisiūbavimą, rinkėjai tokią partiją dideliais skaičiais atmetė vietos rinkimuose.

Taigi, ar atsimenate „Senąją Europą“? Juk dar ne taip seniai buvo sakoma, kad ji leisgyvė, beveik miršta ir jau niekam neįdomi. Tai „lavonas“, prie kurio britų „brexitininkai“ nenorėjo būti prirakinti.

„Dabar staiga viskas kitaip. Europa nūnai atrodo stabilesnė, viltingesnė ir, svarbiausia, labiau sutarianti. Joje kalbama apie reformas, pertvarką, bet ne revoliuciją. Ekonomika po truputį auga, o prognozuojami kraštutinės dešinės proveržiai taip ir netapo tikrove“, – rašė dienraštyje „Washington Post“  Anne Applebaum.

 

Tačiau dabar bent akimirkai dar sugrįžkime prie Prancūzijos, kur, bent kai kurių kaimyninės Vokietijos laikraščių požiūriu, ne viskas taip aišku. Štai Pietų Vokietijos nacionalinis dienraštis „Süddeutsche“ priminė, kad „rinkimų sistema iškreipia realybę. Tik mažuma visų rinkėjų pasisakė už E. Macrono partiją. Mandatas reformoms, tuo labiau esminei transformacijai, yra silpnas“.  

Pasak pietvakarių Vokietijos regioninio laikraščio „Badisches Tagblatt“, „gavęs absoliučią daugumą parlamente ir žalią šviesą savo socialiai liberalioms reformoms, E. Macronas dabar turės jas ir įgyvendinti – ir tai greitai“.

„Darbo rinkos reformavimas toks pat būtinai reikalingas kaip ir pensijų sistemos struktūrinė pertvarka. Ir čia iš karto paaiškės, kiek piliečiai iš tikrųjų pasirengę kaitai. Juk sumažinimai ir karpymai bus skausmingi“, – rašė Baden Badeno laikraštis.

Dienraščio „Neue Osnabrücker“ nuomone, „neabejotina tai, kad balsas už E. Macroną – tai balsas ir už Europą. Klestinti Prancūzija ūkiškai ir socialiai stiprioje Europoje – prie šio tikslo jaunasis Prancūzijos prezidentas dideliu žingsniu priartėjo.

Kaip valstybės galva jis jau ir taip turi daug galios. Bet dabar užsitikrinęs stiprų užnugarį Nacionalinėje Asamblėjoje jis nesutiks ir parlamentinių kliūčių savo didiesiems projektams realizuoti – tai darbo rinkos padarymas lankstesne, seniai pribrendusi pensijų sistemos reforma ir tolesnė Europos Sąjungos plėtotė.

„Bijoti E. Macronui reikės nebent protestų gatvėse“, – įspėjo Osnabriuko laikraštis.

O Manheimo dienraštis pabrėžė, kad „E. Macrono lemiama sėkmė kyla iš visų kitų partijų pralaimėjimo. Mažo rinkėjų aktyvumo akivaizdoje, jos nesugebėjo mobilizuoti balsuotojų ir dabar turi vėl atgauti jų pasitikėjimą“.

„Tačiau gyvybingos opozicijos labai reikia. Šalis per daug susiskaldžiusi, kad ją valdytų viena partija – Prancūzija staiga nebus apgyvendinta vien „makronistų“, – rašė regioninis dienraštis „Mannheimer Morgen“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...