captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Eikit jūs į pušį krapų skinti

Vis galvoju, ką mūsų ainiai prisimins apie šią epochą? Gal pradėti rašyti memuarus? Mano studentai memuarų nemėgsta, bet aš ir nesiperšu jų pasakoti. Kaip pedantė pedagogė tik priminsiu, kad pasak, žodynų, memuarai – tai literatūros kūrinys, kurio turinį sudaro autoriaus atsiminimai.
Autorės asmeninio archyvo nuotr.
Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo Adomo ir Ievos nepulsiu pasakoti, nes niekas negalės patvirtinti, ar buvo tas obuolys, ar ne, bet šį bei tą dar atsimenu. Pavyzdžiui, 1980-ųjų stojamuosius.

Pradėsiu nuo to, kad be repetitorių įstoti į aukštąją mokyklą mano jaunystės laikais buvo galima į labai ribotą specialybių skaičių. Lengviausia buvo Kauno politechnika ir VISI (dabar VGTU). Humanitarams – pedagoginis institutas.  Mokiausi Vilniaus 31-ojoje vidurinėje, eilinėje Žirmūnų mokykloje, kuri, ko gero, labiausiai įsiamžino dailininkės Akvilės Zavišaitės parašus bibliotekos išduodamų vadovėlių metrikose. Labai gerai tai įsiminiau, nes po jos tas knygas skolinausi aš. Kitas žymus žmogus buvo „Mažasis Princas“ – Arūno Žebriūno filmo herojus Evaldas Mikaliūnas.

Vėliau mokykla įgijo dailės specializaciją, bet man nepavyko to meto sulaukti, tad keturiolikos nuvažiavau į Konarskio gatvę ir, niekam nesakiusi, įstojau į keturmetę vaikų dailės mokyklą. Kai įstojau, tėvams tik pranešiau, kiek tai kainuos. Jie palaimino. Vėliau klasės auklėtoja vedė raiškiojo skaitymo būrelį, kuriame sėkmingai reiškiausi ir aš, o ji gana rimtai dėstė mums lietuvių kalbą ir literatūrą, už ką turėčiau jai būti dėkinga, nes, ko gero, išmokau šiokių tokių rašymo pagrindų. Į tolimą Konarskio gatvę iš Žirmūnų važinėjau pati, su visais savo molbertais.

Dėl stojamųjų, atsimenu, kad būdavo tokios profesinio orientavimo brošiūrėlės, tačiau aš jų niekad neskaičiau, nes jau tuomet traukė menai, o menams reklamos nereikėjo. Į aktorinį būdavo toks konkursas, kad komisija po stojamųjų, man rodos, buvo reikalinga reabilitacijos. Režisūros Lietuvoje nebuvo mokoma.  Panašiai buvo ir dailės akademijoje – „iš gatvės“ įstoti tikrai negalėjai. Kad kada nors dėstysiu vienoje iš šių akademijų, o dar labiau – kad abiejose – negalėjau net pagalvoti. Lygiai taip pat, kaip mokantis mintinai per anglų kalbą Šekspyro ar Bairono sonetus, net netoptelėdavo, kad pamatysiu rūškanąjį Albioną, Niujorką ar šiaip kokį nežinia kur esantį Dubliną.

Pažiūrėkime, kad vyksta dabar. Konkurso balai kritę, kaip sakoma, žemiau grindjuosčių. Viltingai laukiame, kad tik kas nors paduotų prašymus ir susirinktų daugiau ar mažiau adekvatus kursas. Mano atstovaujamoje menų vadyboje vadinamųjų cirkų dar daugiau: kai organizacija poetiniu trumpiniu SKVC, Studijų kokybės vertinimo centras, mums gana primygtinai patarė iš menų pereiti į socialinius mokslus, stojamųjų egzaminų meno vadyboje apskritai neliko. Magistrantūroje liko motyvacinis pokalbis, bet ... neliko pačios magistrantūros. Man vis dar labai sunku suvokti, kaip tokioje sferoje galima studijuoti bet kam, kas vargais negalais ar bent kiek lengviau gavo brandos atestatą.

Įstojus, pavyzdžiui, į režisūrą, pirmąjį semestrą buvo vadinamasis profesinio tinkamumo įrodymo periodas, kada ne dėstytojas turėdavo įrodyti savo kompetencijas ir patrauklumą, bet tu, studijuojantysis. Net nepavadinčiau to baime – tai buvo ambicijų klausimas. Kaip yra dabar? Ateikite į svečius, parodysiu. Didžiulis džiaugsmas gauti kursą, kuris klauso ir girdi. Dažniau – naršo ir maigo. O dar dažniau – tiesiog yra kažkur kitur. Lankomumo šiais laikais vertinti negalima.

Dar labai įdomu prisiminti, kad tais gūdžiais 80-aisiais gaudavome nedideles stipendijas, o dėstytojai tikrai nezyzdavo, kad nesuduria galo su galu. Įsivaizduoju, kaip kvailai tai būtų atrodę. Manau, kad gyveno jie gana gerai, nes vis atnešdavo knygų, kvietėsi į svečius ir rūpindavosi, kaip mes gyvename.

Praėjo visa amžinybė nuo tų laikų. Kai jau atrodo, gavai visus įmanomus sertifikatus ir diplomus, leidžiančius manyti, kad gali dėstyti, supranti, kad a) nedaug teliko iki pensijos ir b) pensijos tikėtis neverta. Nebus kas ją generuoja. Mums aiškinama, kad universitetuose mažėja studentų, nes Lietuvoje apskritai mažėja žmonių, nes jie masiškai emigruoja, todėl reikia stabdyti emigraciją. Kaip ją stabdyti, niekas nežino. Kaip atstatyti aukštųjų mokyklų finansines galias, taip pat niekas nežino. Bet visi jums autoritetingai pakartos, kad turite dirbti pasaulio standartų lygiu.

Kadangi, praskleidus geležinę uždangą, pasaulio pavyko šiek tiek pamatyti, autoritetingai pareiškiu – globaliems standartams nenusikalstame. Kalbų mokomės. Metodus įvairiname. Į studentų poreikius įsiklausome. Dėl prarastų atlyginimų nestreikuojame prie Seimo rūmų. Kodėl? Nes nūdienos Seime beveik nėra kam deleguoti savo problemų – sprendžiu iš to, kaip „Facebooke“ Seimo narė Radvilė dažnai parodo balsavimo paveiksliukų. Vaizdeliai „įkvepia“.

Pamiršau dar pasakyti, kad sovietiniais laikais viską reguliavo partija, o dabar didysis baubas yra net ne SKVC, Studijų kokybės vertinimo centras, bet vadinamoji Bolonijos sutartis. Sovietiniais laikais Bolonija buvo garsi dėl dailių Bolonijos lietpalčių. Dabar Bolonija simbolizuoja unifikuotą aukštojo mokslo sistemą. Bet lyg koks breksito atgyvena, didis Orvelas buvo oi kaip neteisus, sakydamas, kad tarp lygiųjų, yra ir lygesnių. Jokių lygiųjų niekur nėra. Yra nuskurdinta, nuliberalizuota ir komercializuota Lietuvos švietimo sistema. Kodėl ją reikia dar mažinti? Apie kokią kokybę mums vis kalbama? Kodėl reikia jungti ABC su XYZ? Sovietiniais laikais buvo toks anekdotas apie botaniko kryžmintojo Mičiurino mirtį. Kas nežino – prašom, velionis lipo į pušį krapų pasiskint ir arbūzas ant galvos nukrito...

Lietuvoje, tikėdamasi, kad jos gyvenimas gerokai pagerės, viena dama labai norėjo, kad numirtų menų vadybos programa. Kaip ir daugelis kitų, į šią panašių, programa šiuo metu išties ne pačios puikiausios sveikatos. Kam nuo to geriau? Kur išsvajotas proveržis? Kaimyno troba sudegė, ir ką?

Marina Abramovič, serbų kilmės menininkė savo memuaruose „Eiti kiaurai sienų“ prisimena laiką, kai iš gimtojo Belgrado baigusi studijas išsiveržė į Zagrebą ir pasijuto išsilaisvinusi iš motinos kontrolės. Ten ji prisimena turėjusi kroatę draugę Srebrenką, kuri norėjo būti meno kritike. Šioji buvusi labai niūri ir vis grasino, kad nusižudys. Pagaliau visiems tai gerokai pabodo. Štai ką rašo Marina Abramovič: „Srebrenka gyveno mano gatvės gale. Vieną rytą aš turėjau susitikti su ja kavos puodeliui, bet visą tą dieną siaubingai pliaupė lietus, tad taip ir nenuėjau. O tą lietingąją popietę ji ir įvykdė ką sumaniusi: nusižudė.“

Siaubinga, sutinku. Toks jau tas Marinos stilius. Bet niekaip negaliu prisiminti, ką man ši istorija iki skausmo primena? Matyt, jau Alzheimeris.

Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...