captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Nedėkingumas tapo gyvenimo norma

Mes esame nedėkingi. Nebūtinai mes, lietuviai. Nedėkingumas yra tapęs visuotine gyvenimo norma ir kasdienybe
Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Mes esame nedėkingi. Nebūtinai mes, lietuviai. Nedėkingumas yra tapęs visuotine gyvenimo norma ir kasdienybe

Galime postringauti apie esą natūralius gyvenimo procesus, visuomenės užmaršumą, nepagarbą autoritetams ir susireikšminimą žmonių, kurių socialinis vaidmuo apsiriboja pasivaikščiojimais po parduotuves ar kiurksojimu televizijos šou laidose bei masiniuose renginiuose. Galime dėl visko kaltinti „Masių sukilimą“, tariant José Ortega Y Gasseto žodžiais.

Bet šiandien sukilo jau ne masės, o jų gyvenseną ir mąstyseną perėmusi ir net skatinanti mažuma, „elitas“. Friedrichas Nietzsche sakė, jog tas, kuris dovanoja didžius dalykus, nesulaukia dėkingumo: mat jį jau slegia to dėkingumo užkraunama našta. Bet toks požiūris būdingas tik didžios dvasios žmogui. O mūsų masės nebejaučia nedėkingumo mūsų dvasios didžiūnams.
Vienintelis dar neprimirštas dėkingumo pavidalas, kurį bent kiek praktikuojame, yra sporto varžybų fanų riksmai, palaikantys vieną ar kitą komanda.

Nors esminis dalykas, siejantis ūbaujantį sirgalių su kamuolį gainiojančiu vyruku, yra ne sielų ir protų bendrystė ar susižavėjimas tikruoju meistriškumu, o priešprieša „savas – svetimas“, alaus skardinės sirgalių rankose, noras sutriuškinti priešininkus, mėgstamos komandos simbolika ir „žvaigždžių“ nuotraukos namuose ant sienų šalia nuogų merginų ir savęs įamžinimo portretų.
Ar mėgstamos komandos pergalė sukelia dėkingumą? Taip. Bet tai yra minios dėkingumas minios pataikūnams, kaip gladiatorių arenose.

Kai publika per varžybas rėkia „Lietuva!“, ji tik iš dalies tapatinasi su Lietuva. Lietuva – tai pirmiausiai valstybė, o ne reginių ištroškusių alaus mėgėjų pretekstas pabūti patriotu.

Minia myli pirmiausiai save, džiaugiasi savo euforija ir palaiko kelis vyrukus aikštelėje, kurie, kad ir kaip gerai žaistų, irgi nėra Lietuva. Vyksta masių bakchanalija, apie kurią senovės romėnų laikais sakydavo – „duonos ir reginių“. Tik mūsų dienų gladiatorių kautynėse vengiama kraujo. Visa kita, visa „krepšinio religija“ – tas pats opijus liaudžiai, tas pats minios linksminimo maniežas.

Prisiminkime, kaip mūsų valstybės vadovė puikavosi prieš raumeningą paauglę, iškovojusią tikrai svarbų medalį. Tegul sveikina, nuopelnas – tikras, vertas pagarbos. Bet ar neperlenkta lazda? Ar nėra kitų valstybės gyvenimo sričių, svarbesnių už sportą?

Neseniai buvo išmestas į gatvę mūsų vienas geriausių kontržvalgybininkų Dainius Dabašinskas, kurį Estijos prezidentas apdovanojo 3-ojo laipsnio Estijos Marijos žemės Kryžiaus ordinu. Koks buvo Lietuvos dėkingumas? Jokio. Mūsų šalies valdžia, kaip senovės Romos imperatoriai, išmestam į gatvę saugumo pareigūnui parodė žemyn nukreiptą nykštį, kas reiškė: „Pribaikite!“ 

Kas mus verčia būti tokius nedėkingus? Popsas ir vidutinybės visagalybė. Baimė turėti greta savęs protingesnius, pranašesnius žmones ir nenoras įsiklausyti į jų mintis. Štai kur yra dėkingumo nuodas. Pavydas. Ir svarbiausia – intelektinio elito niekinimas. Lietuva dar nėra turėjusi prezidento, kuri(s) taip niekintų intelektinį elitą.

Paskaitykite anoniminius komentarus interneto portaluose. Plebsas džiūgauja gavęs tribūna, jaučiasi įkopęs į savojo proto bokštą. Bet nėra ten nei proto, nei bokšto. Nei drąsos. Yra tik bailio noras pasisakyti, išsirėkti neatpažintam. Plebėjo kerštas visam pasauliui. Kerštas už tai, kad esi tas, kas esi.

O jei tokiam anoniminiam proto bokštui nustatysi diagnozę, ką ir darė mūsų šviesiausi protai, geriausi rašytojai, kurių su mumis nebėra, tai jis juk baisiai supyks. Kaip sakė Ričardas Gavelis, „lietuviai tiesą apie save priima kaip asmeninį įžeidimą, apanka iš pykčio ir nieko objektyviai vertinti nenori“.

Geri, šviesūs žmonės miršta, o mes sau toliau kikename iš niekų ir užsiimame niekais. Na, taip, gyvenimas tęsiasi, nieko nepadarysi. Bet trūksta pagarbių pauzių. Trūksta sugebėjimo suvokti padėties tragizmą.

Iki šiol nesugebu atleisti sau kvailo klausimo, kurio paklausiau Bronio Savukyno prieš mirtį: „Kaip laikotės?“ Ir tebeturiu Jo telefoną adresų knygelėje. Negaliu ištrinti. Tai juk tik tuščias techninis įrašas. Bet pažiūriu – ir suspaudžia širdį.

Kai mirė Vytautas Kubilius, negalėjau kelias minutes net užeiti į bažnyčią, nes akis temdė ašaras primenanti migla. Susitvardęs vis dėlto įėjau. Paspaudžiau ranką Andriui Kubiliui ir išėjau į Sarbievijaus kiemelį, kur stovėjau, rūkiau, žiūrėjau į dangų ir turėjau vilties, kad mes vėl spausime vienas kitam rankas – jau nebe „Piliečių Chartijoje“, o ten, kur, kaip rašyta Sokrato Apologijoje, „tiek vyrų, tiek moterų, su kuriais ten kalbėtis, bendrauti ir juos kvosti būtų neįmanoma nusakyti laimė“.

Kai mirė Ričardas Gavelis, buvau kiek per jaunas, nesuvokiantis Jo, kaip rašytojo, iškilumo, kad deramai įvertinčiau netekties baisumą. Kai mirė Gintaras Beresnevičius, šiurpino ir teisėsaugos elgesys, ir piktavalių interpretacijos. Kartais susidaro įspūdis, kad mes gerbiame savo mirusiuosius tik per Vėlines. Ir tai nebūtinai. Ir tikrai ne visus tuos, kuriuos privalu su meile atminti.

Lietuvoje formuojasi iškreiptas požiūris į elitą. Į žmones, kuriems pirmiausiai turėtume jausti dėkingumą ir pagarbą. Dalis jų jau išėjo. Nebėra tų kelių intelektualų, kurie buvo pilietiškai aktyvūs nuo Sąjūdžio laikų: R. Gavelio, S. Gedos, M. Martinaičio, B. Savukyno, V. Kubiliaus.

Ir vėl grįžta atmintin Sokrato žodžiai: „Tenykščiai žmonės už čia gyvenančius yra laimingesni ir tuo, kad jau visą likusį laiką būna nemirtingi, jei tik tai, kas pasakojama, yra teisinga“.

Tad už ką vis dėlto mes turėtume būti dėkingi savo kultūriniam elitui? Ir apskritai – elitui? Menininkams – tik už jų meno kūrinius ir pripažintą talentą? O ne. Į šį klausimą tegu atsako F. Nietzsche: „Tik menininkai mus išmokė vertinti herojų, kuris slypi kiekviename iš tų kasdienių žmonių: jie išmokė žvelgti į save patį kaip herojų iš tolo ir tarsi supaprastintą bei paryškintą – išmokė meno „save dėl savęs užkelti ant scenos“. Vien taip mes atsikratome savo kai kurių smulkių ydų!“

O štai neseniai dar vienas didis menininkas – tyliai išlydėtas Marcelijus Martinaitis, turėjęs ir talento, ir doros mus vaduoti iš F. Nietzsches minėtų „smulkių ydų“, parašė labai vyriškai apie tą kasdienį herojų:

Atleiskit, merginos,
Kad kartais būname grubūs,
Kad nepastebim jūsų puošnių suknelių...
O mūsų laiškai – trumpi ir skubūs,
Rašyti viešbučiuos,
Traukiniuos –
Tiesiog iš kelio.

Atleiskit už rankas,
Kurios niekad nebūna švelnios,
Už paraudusias nuo nemigo akis...
Anglimi ir kalkėmis į mūsų delnus
nenuplaunamai
Įsigėrusi dabartis.

Mes atėjom ne iš vaikų darželių,
O sušaudyti,
Su kalkėjančiom žaizdom plaučiuos...
Mes ne vien tik jausmais,
O, išėję į kelią,
Raumenim,
Nudaužytais krumpliais gyvenimą jaučiam.

Atleiskit, merginos,
Kad būti gerais kartais tiesiog nėra laiko,
Kad mūsų keliai neturi pabaigos...
Gyvenimas mūsų širdyse išlaikė
Didelį kiekį
Kažkokios sprogstamos medžiagos.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...