captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kad Prancūzija vėl suklestėtų, jai reikia Vokietijos?

Iš jau nuo pirmadienio ryto pasaulio spaudoje pasipylusių komentarų gausos atrinksiu keletą, mano nuomone, pačių būdingiausių, įdomiausių ir originaliausių. Tai įvairuojantys pasisakymai dėl Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatų reikšmės.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Daugelis laikraščių tais ar kitais žodžiais pakartojo dienraščio „Neue Osnabrücker“ tostą „Tegyvuoja Prancūzija! Tegyvuoja Europa!“. Daugiau ar mažiau tą išsakė ir Frankfurto nuosaikiųjų kairiųjų „Rundschau“ bei Paryžiaus tokių pat kairiųjų „Liberation“.

Tačiau dar didesnis skaičius kitų, kaip antai Diuseldorfo „Rheinische Post“, apgailestavo, kad „vis dėlto 11 milijonų prancūzų balsavo už Marine Le Pen ir kad toli gražu ne visi, balsavę už Emmanuelį Macroną, dalijasi jo pritarimu Europos Sąjungai, globalizacijai ir atviroms sienoms“.

„Palengvėjimo dėl to, kad mums nereikės kęsti M. Le Pen dunksojimo Eliziejaus rūmuose, nereikia paversti džiaugsmu, kad prancūzai ugningai pasisakė už Europą ar kad populistiniai judėjimai Europoje sustabdyti.

Jeigu E. Macronui, kaip ir jo pirmtakams, Eliziejaus rūmuose nepasiseks, tai jam gresia istorijon įeiti kaip tam prezidentui, kuris kelią pralaisvino ekstremistams perimti valdžią“, – rašė Reino krašto laikraštis.

Tuo, kad palyginti daug balsų gavo M. Le Pen, nepatenkinti ir Oslo dienraštis „Aftenposten“ bei Lisabonos „Diario de Noticias“, taip pat ir Bremerhaveno „Nordsee-Zeitungas“ bei Stambulo laikraštis „Hürriyet“. Tačiau Singapūro dienraštis „Straits Times“, atvirkščiai, džiaugėsi, kad „sunkiai smogdami poniai M. Le Pen, prancūzų rinkėjai sugriovė prielaidą, jog nacionalistų žygio sulaikyti neįmanoma“.

Freiburgo dienraštis „Badische“ pažymėjo, kad „lūžiai visuomenėje per gilūs, kad juos būtų galina greitai išgydyti: daugiau nei trečdalis rinkėjų vis dėlto balsavo už M. Le Pen, o ketvirtadalis išvis nebalsavo.

Kitaip sakant, pusė Prancūzijos neteko vilties atsiverti E. Macrono liaupsinamai modernybei ir gauti iš jos sau naudos. O tie, kurie atidavė balsą šiam socialliberalui, daugeliu atveju visų pirma balsavo prieš M. Le Pen“.

„E. Macronas, jauniausias iš Penktosios respublikos prezidentų, bus ko gero ir pats silpniausias“, – prognozavo Badeno krašto laikraštis. Jam pritarė ir Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“.

Priešingą nuomonę išsakė Liudvigshafeno prie Reino dienraštis „Rheinpfalz“: „E. Macronas aiškiai turi tai, ko reikia, kad prancūzus išjudintų ir šalį reformuotų. Ligi šiol jis skleidžia sąžiningo, ganėtinai protingo, kampus išlyginančio ir bebaimio žmogaus įspūdį.

Jo mėgstamiausias posakis yra „en même temps“ – „o tuo pačiu“ – tai rodo norą sujungti tariamas priešingybes: laisvę su lygybe, ekonominį augimą su žmogišku solidarumu, nacionalinę savigarbą su europietišku susiglaudimu. Todėl jis ir gali būti Prancūzijos gelbėtojas.“

Tiek iš pirmadienio laikraščių, o antradienį kairiųjų dienraščio „Frankfurter Rundschau“ redaktoriai rašė, jog „nuo rinkimų nepraėjo nė 24 valandos, ir jau į veidą Emmanueliui Macronui pučia stiprūs vėjai. Socialliberalas dar nespėjo oficialiai perimti prezidento pareigų, o profsąjungos jau išėjo į gatvę ir aiškiai pasakė, kur su reformomis reikia baigti.

Ir jie ne vieninteliai, kurie galanda peilius. Tą daro ir prezidento rinkimų pralaimėtojai. Ir kairieji, ir dešinieji pasiryžę pergalingą naujoką patraukti savo pusėn, jį pasisavinti ir jo vietoje daryti politiką.

Jeigu „respublikonai“ Nacionalinėje asamblėjoje užsitikrins daugumą, taip ir bus. O prieš parlamentą prezidentas nepapūs. Tad E. Macrono skelbiamai revoliucijai gresia būti uždusintai.

Po penkerių daugmaž stagnacijos metų valdant išeinančiam prezidentui Francois Hollande`ui, nūnai gali pasireikšti totali blokada.“

Tačiau irgi kairėn linkęs Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“ priešingai rašė, kad „jeigu E. Macronas laikysis tvirtai, tai pagrindas sėkmei bus. Tada jis galės tvarkingai atkurti biudžeto sveikatą ir imtis struktūrinių reformų tam, kad Prancūzijoje atsirastų daugiau ir geresnių darbo vietų ir kad jis susigrąžintų milijonus nusivylusių prancūzų.

Bet jam reikia Vokietijos pagalbos, kad tai pasisektų. Čia E. Macronas siūlo Berlynui tokį sandorį: jis reformuoja ir taupo Prancūzijoje, o Vokietija už tai varo aukštyn investicijas. Tai ir būtų proga nesveiką vokišką viršsvorį sumažinti.

Be aukų čia neapsieis. Vokietija privalo taupymo ir perskirstymo politikoje daryti išskaitymus iš savo grynosios doktrinos. Europa gali tarpti tik kaip kompromisas“.

Pasak Oldenburgo regioninio dienraščio „Nordwest-Zeitung“, „Prancūzija su E. Macrono sėkme nusipirko lygiai penketą metų iš nuo didelio nedarbo ir sustabarėjusių struktūrų kenčiančios šalies padaryti kažką panašaus į pirmūnę.

Jeigu tai nepavyks, nebebus galima sulaikyti Marine Le Pen tolesnio iškilimo į pačią valstybės tarnybos viršūnę. Kad būtent tai ir yra jos tikslas, dėl to ji jau rinkimų vakarą nepaliko jokių abejonių.

Juk ji iš karto sugrįžo į rinkimų kovos modalumą. Pagaliau – po rinkimų yra prieš rinkimus. O birželio 11-ąją bus naujai sudaryta Nacionalinė Asamblėja. Užtat E. Macronui būtina joje užsitikrinti stabilią daugumą. Jei jam tai nepasiseks, tada jo ir taip jau sunki užduotia taps tikra misija neįmanoma“.

Jau ir pirmadienį daugelis stebėtojų reiškė nuomonę, kad sudaryti vyriausybę ir greitai susikurti pajėgią politinę partiją – tai aktualiausi E. Macrono uždaviniai dabar.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...