captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Valakų reformai – 460 metų

Nors dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, vis dėlto pavasarį bene kiekvieną mūsų ima kirbinti toks jaudulys: o kaip ten kaime? Ar gerai žiemkentėliai keliasi, ar jau pradžiuvo dirvos, kas pirmas sprogsta – beržas ar alksnis? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš vis labiau pavasarėjančios gamtos – taigi žemdirbiškoji  prigimtis neduoda ramybės...
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Gegužės pradžia – orės metas. O kaipgi senovėje būdavo matuojama dirbamoji žemė? Žinoti tikslų plotą vertė feodaliniai santykiai: nuo to priklausė imamos duoklės valdžios reikmėms dydis. Tačiau netaisyklingos formos žemės sklypo plotą nustatyti nėra paprasta. Net kvadratūros sąvokos senovėje nebūta. Didžiųjų kunigaikščių laikais duokles mokėdavo ūkiniai vienetai, vadinami dubomis, kiemais arba tiesiog dūmais. Ir nesvarbu, ar toje sodyboje gyvena du, ar dvidešimt žmonių. Beje, duba – tai labai įdomus ir daugiareikšmis senoviškas žodis. Juo įvardijamas paukščio uoksas, drevė, taip pat slėnys, užuovėja, galiausiai ir žmogaus namai, sodyba. Žodžiu, vieta, kur saugu ir jauku. 

Norint išmaitinti didelę šeimą, tekdavo plėsti dirbamos žemės plotus deginant miškus, raunant kelmus. O žemė tada imta matuoti žagre arba žambiu, arklu; vienetu tapo vienu jaučių jungu įdirbamos žemės plotas. Dukart mažesniu mokesčiu būdavo apdedamas ūkis, jeigu ariama arkliu, nes darbas perpus mažiau našus. Mat mediniu arklu dirvoną plėšti  tik pora jaučių pajėgdavo. Panašius žemės ploto matus turėjo ir kaimynai: vokiečiai, rusai, latviai. Istorikų vertinimu, didysis arklas prilygo 17 ha. 

Iš vokiečių buvo pasiskolintas būdas išmatuoti mažesnį žemės ploto vienetą – margą; jo pavadinimas – iš vokiečių kalbos žodžio „morgen“ (rytas).  Tai arimas, jaučiais išvagojamas nuo saulėtekio iki pietų.  XVI a. viduryje atlikus Valakų reformą ir įvedus trilaukę sėjomainą, 30 margų sudarė valstiečio šeimai paskirtą valaką (apie 20–21 ha). 10 margų būdavo užsėjama žiemkenčiais, 10 – vasarojumi, 10 – paliekama pūdymui. 

Septyni valakiniai kiemai turėdavo įdirbti vieną valaką dvaro palivarke; tai buvo vadinama lažu. Šios Valakų reformos iniciatorė – valdovo Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Todėl ir pavadinimas „valakas“ yra kilęs iš lenkiško žodžio, reiškiančio „italų, itališkas“. Tokia ryžtinga žemės ūkio pertvarka labai padidino jo produktyvumą, kartu ir valstybės iždo pajamas, gaunamas iš prekybos grūdais. Tada iš esmės pasikeitė ir Lietuvos kultūrinis kraštovaizdis, – radosi gatviniai kaimai. Šiemet sukanka 460 metų, kai valakinė žemėvalda buvo įteisinta valstybės įstatymais. 

Reformos metu, matyt, ir buvo įdiegta kvadratūros sąvoka – ilgio ir pločio sandauga. Tačiau sukėlus valstiečius į baudžiavinius kaimus, valaką kiekvienam šeimininkui teko atmatuoti ilgais rėžiais. Tada margą imta dalyti į vienodą skaičių „šniūrų“; tai daugiau ilgio matas; jį sudarydavo 25 sieksniai arba 75 uolektys. O šiedu matai kilme susiję su žmogaus kūnu: sieksnis – atstumas tarp pirštų galų į šonus ištiesus rankas; uolektis – nuo alkūnės iki pirštų galų. Priemiesčių ir daržų žemė būdavo matuota rykštėmis bei rykštelėmis. 

Įdomu, kad lietuviški matai dydžiais nesutapo su lenkiškais; taigi, nors ir unijoje, Lietuva ir Lenkija buvo atskiros valstybės. Lietuviška uolektis, 64,97 cm, buvo didesnė už lenkišką, nesiekiančią 60 cm; todėl ir lietuviški margai bei valakai buvo didesni už lenkiškuosius, vadinamuosius Karūnos. Savi matai buvo vartojami iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Tada pagrindiniu žemės ploto matu tapo rusiška dešimtinė, o Užnemunėje – naujieji lenkiški matai. 

Istoriografiniuose šaltiniuose truputis žinių yra ir apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos apie 1583 metus. 

Ši mitinė būtybė pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja“. Kartu vykdavo ir vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis, permesti jį per petį. Taigi alų senovėje mūsų protėviai gamindavo ne dirbtinei linksmybei, o apeigoms. Gerdavo saikingai ir tik per didžiąsias šventes, darbų pradėtuves. 

Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančiame danguje matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio nešėja. Kitas šios žvaigždės lietuviškas įvardas – Tikutis, reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, nes „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. 

Žinoma, šių šviesulių reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Šunelio ar Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu žvaigždės Kastoras ir Poluksas (Dvynių žvaigždyne), artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja – Kapela (Vežėjo žvaigždyne). Pasigėrėkime šių žvaigždžių spindesiu kaskart vis šviesesniame dangaus skliaute...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...