captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Vokietijos „vadovaujanti kultūra“ – ar ir kam jos reikia?

Vokietijoje vėl kilo ginčai dėl vadinamosios pagrindinės, vadovaujančios kultūros. Ar tokia yra? Jei taip, tai kokia ji? O gal tokios visai nereikia? Šį klausimą vėl išjudino VFR vidaus reikalų ministras, krikščionis demokratas Thomas de Maizière`as savo autoriniu komentaru dienraščio „Bild“ sekmadienio laidoje.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Anot jo, yra dešimt dalykų, kurie įeina į vadovaujančią Vokietijos kultūrą. Tai pirmiausia socialiniai įpročiai. Pvz., Vokietijoje sveikindamiesi paduodame ranką, neslepiame veido, pasisakome savo vardą ar pavardę. „Mes nesame burkiniai“, rašė Th. de Maizière`as.

Pagrindinės vokiečių kultūros dalimis jis taip pat įvardijo bendrą išsilavinimą ir išsiauklėjimą, ypač mintį, jog kiekvienam reikia veikti ir dirbti taip, kad savo pasiekimais galėtų didžiuotis, nes „kokybiški pasiekimai atneša gerovę ir pasiekimų puoselėjimas mūsų šalį padarė stiprią.“

Prie vadovaujančiosios mūsų kultūros, anot Th. de Maizière`o, priklauso ir vokiečių istorijos su „visomis jos aukštumomis ir žemumomis“ palikimas, įskaitant ypatingą santykį su Izraelio teise egzistuoti, taip pat ir vokiečių kultūros turtingumas bei įvairovė.

Be to, „mūsų valstybė yra pasaulėžiūriškai neutrali, tačiau žiūri draugiškai į bažnyčias ir religines bendruomenes. Bažnytinės šventės nustato mūsų dienų ritmą, bažnyčių bokštai ženklina mūsų gamtovaizdį, o krikščionybė padėjo mūsų šalį formuoti.  

Vis dėlto religinės taikos mūsų šalyje pagrindas, tęsė Th. de Maizière`as, yra „besąlygiška teisės pirmenybė prieš visas religines taisykles valstybės ir visuomenės bendrabūvyje.“

Patriotizmo klausimu jis rašė: „mes esame apsišvietę patriotai. Apsišvietęs patriotas myli savo šalį, o kitoms nejaučia jokios neapykantos. Ir mes vokiečiai galime tokiais patriotais būti.“

Nors praeityje su vokiškuoju patriotizmu ir buvo problemų, tačiau tai jau praeitis, ypač jaunosios kartos sąmonėje.

„Mūsų nacionalinė vėliava ir mūsų nacionalinis himnas jau yra savaime suprantamos mūsų patriotizmo dalys: vienybė, teisė ir laisvė“, rašė populiariausiame  nacionaliniame Vokietijos sekmadieniniame laikraštyje „Bild am Sonntag“ jos vidaus reikalų ministras Th. de Maizière`as.

Toli gražu ne visi tą straipsnį skaitę jo mintims pritarė. Štai socialistų, buvusių komunistų, partijos „Kairieji“ vienas vadovų Matthias Höhnas klausė, ar užuot teigus, kad „mes nesame burkiniai“, nebūtų buvę daug geriau teigti: „mes nesame dešinieji ekstremistai“?

Berlyne dirbantis, iš Reino krašto kilęs kanalo „Deutsche Welle“  žurnalistas Christophas Strackas rašė, jog pačių vokiečių tautybės teroristų piktų darbų akivaizdoje yra visiškai ne vietoje ir ne laiku dabar trimituoti, kad „nesame burkiniai“.

Kitas Berlyne dirbantis izraelietis Shahakas Shapira šaipėsi, kad „milijonai vokiečių, kurie iki šiol laikė save burkiniais, dabar sutrikę šlitinėja gatvėmis ir ieško atsakymų.“

Pasak žurnalisto Kai Biermanno, rašančio svetainėje „Zeit“, Th. de Maizière`o žodžiai sudaro įspūdį, kad visi musulmonai yra burkiniai. „Kas per nesąmonė. Burkos ir nikabai Vokietijoje tokie reti, jog  miestovaizdyje jie beveik jokios reikšmės neturi. Dauguma musulmonų juos atmeta.“

Laisvųjų demokratų (liberalų) vadovas Christianas Lindneris pažymėjo, kad Th. de Maizière`o straipsnis tik „manevras nukreipti dėmesį nuo krikščionių demokratų nesugebėjimo įgyvendinti modernią imigracijos Vokietijon politiką.“

Vokietijos socialdemokratų partijos vicepirmininko Thorsteno Schäfer-Gümbelio nuomone, tai tik „nejaukiai nuteikianti inscenizacija. Atseit A. Merkel akcentuoja liberalumą ir europietiškumą, Th. de Maizière`as – vadovaujančią vokiečių kultūrą. Kas per absurdiškas pasidalijimas darbu.“

Nemažai kitų komentatorių rašė, jog Vokietijos vidaus reikalų ministro tezės visiškai nereikalingos. Štai, kalbininkas Nilsas Minkmaras teigė, jog „Vokietijos pagrindinė, vadovaujančioji kultūra seniai užrašyta. Juk tai mūsų pagrindinis įstatymas, konstitucija.“

Tą patį teigė ir „žaliųjų“ atstovas Bundestage Özcanas Mutlu. Anot jo, „Vokietijos pagrindinio įstatymo pakanka, kad taikiai sugyventume laisvėje, niekam nereikia kažkokios vadovaujančiosios kultūros iš krikščionių demokratų kandžių suėstos senienų dėžės.“ 

Visiškai kitaip į šį klausimą pasižiūrėjo žurnalistė Christiane Habermalz savo autoriniame komentare Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“. Iš esmės pritardama Th. de Maizière`ui, ji rašė, jog „pagrindinė, vadovaujančioji šalies kultūra – tai dalykas, kurio būtinai reikia.

Jo reikia ne tik į Vokietiją atkeliaujančių naujųjų ateivių orientacijai, jo  reikia ir mums patiems. Juk yra daug priežasčių išsiaiškinti, kas mus kaip visuomenę riša į vieną daiktą, kas sudaro mus kaip tautą, kokios vertybės mums svarbios.“

Žurnalistė Chr. Habermalz aiškino, kad „2000-aisiais, kai krikščionys demokratai pirmą kartą – ir nesėkmingai ­– pradėjo debatus dėl pagrindinės vokiečių kultūros, situacija buvo visiškai kitokia.

Tada skersai išilgai šalies degdavo namai, kuriuose apgyvendinti prieglobsčio prašantieji. Krikščionių demokratų ir socialdemokratų sąjunga ilgai priešinosi tam, kad Vokietija save apibūdintų imigracijos šalimi.

Ir tokiame fone dar reikalauti, kad būtų laikomasi vokiškos vadovaujančiosios kultūros, sąmoningai oponuojant vadinamajai „daugiakultūrinei visuomenei“, jau buvo tarsi dar vieno degtuko prikišimas.

Bet šiandien padėtis iš pagrindų kita. Dabar turime daug daugiau priežasčių klausti, o kas gi jungia mūsų visuomenę, neleidžia jai iširti?

Vokietija, išties visa Europa, išgyvena dezintegracijos laikotarpį, liberalių vertybių eroziją, kokios prieš trumpą laiką dar nebuvo galima įsivaizduoti. 

Esame priėmę šimtus tūkstančių pabėgėlių, kurių dauguma – iš labai tolimų kultūros aplinkų, o tai mus, kaip ir pačius atvykėlius, pastato prieš milžiniškus iššūkius.

Tuo pačiu metu dešinysis visuomenės pakraštys vis labiau atsiriboja nuo liberaliosios daugumos. Todėl dabar pats laikas susimąstyti ties klausimu, kas mus, kaip vokiečių tautą, sudaro ir kokios vertybės mums esminės.

Piktos neapykantos šūksniai ir siundymai pripildo socialinius tinklus, tie, kas išsiduoda kaip bėglių gelbėtojai ir pagalbininkai, apipilami grasinimais ir purvais, o islamistinis teroras savo ruožtu visuomenę dar labiau skaldo.

Užtat ir reikia tokio dalyko, kaip Vokietijos pagrindinė, vadovaujančioji kultūra – reikia ne tik tam, kad naujai atvykstantieji turėtų orientyrus, reikia jo ir mums patiems, kad atsakytume į jokiu būdu nepasenusį klausimą, kas mes esame ir kuo norime būti.

Debatus šiuo klausimu turime nepalikti vien dešiniesiems ekstremistams.

Kai „Alternatyvos Vokietijai“ politikas Björnas Höcke drebindamas balsą kas trečiame sakinyje mini „mūsų brangią tėvynę“ ir tuo pačiu kviečia 180 laipsnių atsisukti mintimis į praeitį, jis tikrai turi prieš akis visai kitokį vadovaujantį Vokietijos vaizdą, nei iš Irano kilęs vokiečių rašytojas Navidas Kermanis, sakantis, kad jis myli būtent tą laužytą, bet ne palūžusią Vokietiją, kurią į viltį nuvarė ir sykiu subrandino jos pačios istorija.

Nors dėl kai kurių Th. de Maizière`o punktų galima suabejoti, tai, kad turime identitetą, subrandintą bazinių vertybių kanoną, niekas neginčys. Prie jų priklauso ir ypatingas ryšys, pagrįstas mūsų istorija, su Izraelio teise egzistuoti.

Tą ir turi emigrantai ir pabėgėliai iš musulmoniškų šalių, užaugę  visuomenėse, kur antisemitizmas priklauso jų kultūros pagrindams, išmokti, jeigu nori gyventi čia tarp mūsų.

Pastarųjų laikų politiniai pokyčiai pasaulyje parodė, kad tokios vertybės kaip demokratija, religijos laisvė, tolerancija nėra neatšaukiamai įsitvirtinusios. Jas reikia savo pačių užsitikrinimui ir naujai atvykusiųjų integracijai nuolatos atgaivinti ir įsisąmoninti.

Bet yra ir vertybių, dėl kurių gyvavimo Vokietijoje galime didžiuotis. Tai, pvz., svetimųjų pasveikinimo kultūra. Arba tai, kad daugelį svarbiųjų vokiškų literatūros prizų laimėjo būtent autoriai iš antrosios atvykėlių Vokietijon kartos.

Arba tai, kad daugelis pabėgėlių būtent nori patekti į Vokietiją, kadangi tai valstybė, kurioje galima gyventi laisviems ir nekenčiant vargo.

Taigi vadovaujanti kultūra, kurioje aiškinamasi dėl dvasinio identiteto, ne dėl etninės kilmės, yra ne kliūtis, o greičiau sąlyga sėkmingai integracijai“, – baigia savo straipsnį Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje žurnalistė Ch. Habermalz.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...