captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Laukia pavasario darbai

Šiemet kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesio orus: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Tik saulutė kiek ilgiau pamalonindavo  šiluma, tuoj užslinkdavo pilkas grėsmingas debesys ir pažerdavo saujas sniego kruopų ar šlapdribos. Tokios balandžio išdaigos vadinamos „kėpiu“. Sakydavo žmonės, kad „balandis kėpį iškepa“.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr

Apgaulingieji pavasario orai dar kartą įtikina, kad kiekviena žemdirbių tauta, ypač gyvenanti vidutinėse platumose, būtinai turėjo susidaryti kalendorių. Jau balandžio pradžioje, saulei tekant, kaimo žmonės stebėdavo pirmojo spindulėlio padėtį ant palangės, pasižymėdavo ją angliuku. Vėliau kas rytą džiaugdavosi vis toliau nubėgusiu, – greiti pavasario žingsniai.

Balandžio 25-oji bažnytinio kalendoriaus lapelyje yra pažymėta šventojo evangelisto Morkaus vardu. Ogi tradiciniai papročiai primena, kad jau metas daržus sodinti ir sėją pradėti, nes žemelė pakankamai įšilusi. Žinoma, per pačią šventę nebūdavo dirbama; papročiai tą griežtai drausdavo gąsdinant, kad antraip ledai javus iškapotų, kurmiai laukus suverstų. Vienintelė išimtis – morkų sėja, matyt, iš to vardų panašumo. Dar būtų gerai, kad pūstų  pietų vėjas ir dieną dangaus skliaute nesimatytų  mėnulio. Viską pasėjus, senu papročiu  lysvės gale  įsmeigiamas stambokas kuolas, – kad ir morkos tokio pat didumo užaugtų.

Vakaro auksinėje žaroje jau tirpsta Sietynas – tai padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, astronomų nuo seno vadinamas Plejadėmis. O patarlė sako: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Kaimo senolių jau kadaise pastebėta, kad prapuolus Sietynui netrukus užkukuoja gegutė. Ir tada sode, darže, laukuose prasideda didysis darbymetis –  pats laikas sėjai.

Senovėje pagal šį astronominį reiškinį, mokslo kalba vadinamą heliakine Sietyno laida, išties būdavo tikslinimas žemdirbiškasis kalendorius  ir nustatomas pavasarinės orės pradžios laikas. Štai kodėl Sietynas taip dažnai minimas folklore; dainose įvardijamas net „broleliu“. Ir ne tik mūsų krašte šis žvaigždžių spiečius būdavo kuo atidžiausiai stebimas. Daugelio pasaulio tautų etnožinijoje Sietyno teka ar laida siejama su vienų ar kitų darbų pradžia. Kodėl lietuviai jį vadina Sietynu, Sietu – akivaizdu: pavasarį dangaus skliautu jis nusileidžia į dirvą. Kartu su Tauro žvaigždynu, vadinamu dar ir Jaučiu.

Šventųjų gyvenimo epizodai liaudiškuose tikėjimuose neretai naiviai „suaktualinami“, priartinant prie valstiečių rūpesčių. Kad ir apie Sietyno kilmę. Štai kaip tai aiškina sakmė: „Kartą švč. Panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė; nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražumu atiduoti sieto, ir šv. Morkui teko su jais susipešti. Užtat ir sakoma: „Daužosi kaip Morkus po peklą“. Besimušdami sietą sulankstė, ir Marija juo naudotis nebegalėjo. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar jį matome, tik vadiname Sietynu“.

Šis tautosakos kūrinėlis gražiai išsaugojo prosenoviško mito atmintį. Iš esmės tai yra pasakojimas apie Perkūno ir Velino, mitinių oro ir žemės valdovų, kovą. Jis laikomas pagrindiniu indoeuropietiškos kilties tautų Naujųjų Metų mitu. Besidaužantis pekloje šv. Morkus čia perėmė senojo baltų tikėjimo dievybės Perkūno funkciją – atkovoti žemę naujam augalijos, kartu ir derliaus augimui. O folklorinio velnio semantemoje ryškūs gyvulininkystės globėjo Velino požymiai: ragiukai, kanopos, uodega... Tad žemdirbio metai prasidėdavo pavasarį Perkūno pergale. Žemės dievybė, jos derlumo ir vaisingumo globėja senojoje baltų religijoje yra moteriška – tai Žemyna. Gyvenimiškos sėkmės dievybė irgi moteriška – Laimė ar Laima. Jų funkcijos po Lietuvos krikšto atiteko švč. Mergelei Marijai. Kulto populiarumą neabejotinai nulemia tautos gyvensenos prioritetai; štai kodėl Lietuva Marijos žeme vadinama.

O balandžio 23-iosios dienos kalendoriaus lapelyje įrašytos Jurginės – tai senajame kaime ganiavos pradžia. Pirmasis galvijų išginimas iš tvartų vykdavęs su daugybe apeigų ir mitinių atodairų, ypač bandos apsaugai nuo vilkų. Senoviniai Jurginių papročiai šį savaitgalį buvo gražiai prisiminti Užpalių bendruomenėje: Viktorijos Jovarienės, garsios važnyčiotojos, Dusetų lenktynių veteranės sodyboje susirinkęs jaunimas galėjo ir arklelius pagloboti, ir visą papročių žaismę matyti. Ar daug kur taip buvo mūsų krašte?

Kitados daugelyje Lietuvos gyvenviečių vykdavę arklių Jurginių jomarkai; Vilniuje toks prekymetis trukdavęs net visą savaitę. Dar šis laiko tarpas vadintas tarpujurgėmis, – nuo Jurginių datos naujuoju kalendoriniu stiliumi – iki datos senuoju. Tautiniai papročiai tarpujurges pripildė šūsniu ir draudžiamų, ir pageidautinų darbų. Štai, pradėjus kokį darbą šiuo metu, būtina greit ir užbaigti; negalima tuokart darbo įrankių iš namų skolinti. Tarpujurgėse reikia žirnius pasėti, ankstyvąsias bulves pasodinti. Sėja senovėje būtinai nuo žirnių prasidėdavusi. Sakydavo, kad geriausiai uždera „lediniai“ – pasėti, kai ant balų dar plūduriuoja ledų ploteliai. Arba „kai ponas Dievas savo žirnius pasėja“, – kai iškrenta ledai sulig žirniais didumo.

Minėtinas dar vienas ypatingas darbas, kurį ruošiamasi atlikti šį šeštadienį Atgimimo ąžuolyne, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose. Bus užbaigiamas sodinti 100 ąžuolų guotas, pažymint artėjantį mūsų Tėvynės nepriklausomybės sukaktį. O paminklinis akmuo su šimtmečio datomis jau puikuojasi būsimoje giraitėje, suskirstytoje į penkis etnografinius regionus. Medis galiūnas – tai toks prasmingas paminklas mūsų istorijai...

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close