captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Bolševikinio košmaro šimtmetį minint

Kas liko iš bolševikų? Maždaug taip savo straipsnį apie 1917 m. bolševikų revoliuciją Rusijoje, tik ką išspausdintą dvisavaitiniame „London Review of Books“, Londono knygų apžvalgoje, pavadino britų istorikė Sheila Fitzpatrick. Straipsnyje ji aptaria neseniai pasirodžiusias apie šią revoliuciją knygas. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tačiau pradeda ji nuo jau mirusio, bet anksčiau rašiusio žymaus istoriko Erico Hobsbawmo, kuriam „Rusijos revoliucija, įvykusi tais metais, kuriais jis pats gimė, buvo centrinis XX amžiaus įvykis. 

Tos revoliucijos praktinė reikšmė pasauliui, anot E. Hobsbawmo, buvusi „daug gilesnė ir globalesnė“ nei šimtmetį anksčiau įvykusios Prancūzų revoliucijos reikšmė: juk „vos 30–40 metų po Lenino išlipimo Petrogrado Suomijos stotyje net trečdalis žmonijos jau gyveno valdomas režimų, tiesiogiai kilusių iš rusų revoliucijos pagal Lenino įvestą organizacinį Komunistų partijos modelį“.

„Toks požiūris, – rašo Sh. Fitzpatrick, –  buvo gana įprastas prieš 1991-uosius, net ir tarp istorikų, kurie, kitaip nei E. Hobsbawmas, nebuvo nei marksistai, nei komunistai. Tačiau baigdamas vieną savo paskutiniųjų  knygų 1994 m., Hobsbawmas pridūrė išlygą: šimtmetis, kurio istoriją jis parašė, buvo tas trumpasis XX amžius, prasidėjęs 1914-aisiais ir baigęsis 1991 m., o pasaulis, kuriam formą suteikė Rusijos revoliucija, buvo „tas pasaulis, kuris devintajam dešimtmečiui baigiantis sudužo į šipulius.

Žodžiu, tai – prarastas pasaulis, jo vietoje kūrėsi po XX amžiaus besirandantis naujas pasaulis, kurio kontūrų dar negalime įžvelgti. Kokią vietą šioje naujoje eroje užims Rusijos revoliucija, E. Hobsbawmui prieš 20 metų dar nebuvo aišku, o daugumai istorikų tai ir šiandien neaišku.  Tas „vienas trečdalis žmonijos“, prieš 1989–1991 gyvenęs Sovietų Sąjungos inspiruotose  sistemose, dramatiškai sumažėjo.

2017-aisiais, šimtmetį nuo Rusijos revoliucijos, komunistinių valstybių skaičius pasaulyje nusmuko iki saujelės. Taip, Kinija didžiulė, tačiau jos statusas dviprasmiškas, tad išties tik Šiaurės Korėja vienintelė laikosi įsikibusi į senąsias „tiesas“.“

„Niekam taip nesiseka kaip nesėkmei,– tęsia Fitzpatrick, – ir istorikams, besiartinantiems prie Spalio revoliucijos šimtmečio, Tarybų Sąjungos dingimas skleidžia sunkiai nusakomą trūkumo jausmą. Naujų knygų spiečiuje mažai kas drįsta tvirtinti šios revoliucijos amžiną reikšmingumą, ir dauguma dėl jos tarsi net atsiprašinėja.“

Naujajam konsensusui atstovauja istorikas Tony Brentonas, kuriam Spalio revoliucija yra viena iš „istorijos didžiųjų negyvų aklaviečių, maždaug kaip Inkų imperija“.

Lyg to nepakaktų, ši revoliucija, nuo jos nuplėšus senąją marksistinę  istorinio būtinumo didybę, ima vis labiau panašėti į kažinkokį nelaimingą atsitikimą.

Darbininkus – ar atsimenate, kai žmonės dar karštai ginčydavosi: buvo ar nebuvo tai darbininkų revoliucija – nuo scenos nustūmė moterys, o nuo imperijos pakraščių – nerusiškos tautos. Pats socializmas tapo miražu, kurio visai neminėti būtų gal kur kas gailestingiau.

Jeigu ir yra kokia nors pamoka iš Rusijos revoliucijos, tai nebent ta į depresiją varanti, kad revoliucijos paprastai dalykus tik pablogina, ypač jeigu jos vyksta Rusijoje, kur viena jų vedė būtent prie stalinizmo.

„Šitoks visuotinis istorikų sutarimas manyje sukelia norą papriešgyniauti, – sako Sheila Fitzpatrick, – nors ir aš daugmaž šiuo konsensusu dalinuosi. Mano pačios traktatas Rusijos revoliucija, pirmąkart publikuotas 1982 m., o naujas, pataisytas jo leidimas išeis vėliau šiemet, labai šaltas dėl darbininkų revoliucijos ir dėl istorinio neišvengiamumo.“

„Taigi ne mano būdas atsiskleisti kaip revoliucijos entuziastei. Bet argi nereikėtų kam nors tokiu būti“, – klausia Fitzpatrick ir ištraukia žmogų, vardu China Mieville.

 „Jis geriausiai žinomas savo į kairę linkstančiomis simpatijomis, tai    fantastikos romanų ir novelių kūrėjas, savo kūrybą pats įvardijantis kaip „keistuolišką“. Jis ne istorikas, tačiau atlikęs istorikui privalomus namų darbus, o jo Spalis visiškai ne keista, bet elegantiškai sukonstruota ir nelauktai jaudinanti knyga.

Ką Ch. Mieville užsimoja daryti – ir iš tiesų sėkmingai padaro – yra sukurti intriguojantį pasakojimą apie 1917 m. įvykius tiems, kurie jau iš anksto simpatiškai žiūri į revoliucijas apskritai ir į bolševikų revoliuciją konkrečiai.

Aišku, šis autorius, kaip ir visi kiti, pripažįsta, kad viskas baigėsi ašaromis, nes, atsižvelgus į revoliucijų nesėkmę kitur ir į Rusijos revoliucijos prasidėjimą per anksti, jos istorinis padarinys ir buvo „stalinizmas: policinė valstybė, paženklinta paranojos, žiaurumų, žmogžudysčių ir kičo“.

Tačiau dėl to  China Mieville nenusisuko nuo revoliucijų, nors jis savo viltis dėl jų išreiškia labai labai atsargiai. Pirmoji pasaulio socialistinė revoliucija nusipelno būti pagirta, nes „dalykai kartą jau keitėsi, ir jie gali pasikeisti ir vėl“.

„Argi čia ne labai jau minimalistiškai išreikšta viltis?“ - klausia Sheila Fitzpatrrick ir dar pacituoja Ch. Mieville žodžius, kad „laisvės blausi šviesa sušvito trumpai, net jeigu tai, kas galėjo būti aušra, tapo saulėlydžiu“.

„Su Rusijos revoliucija galėjo būti kitaip, ir jeigu jos sakiniai dar neužbaigti, tai mūsų užduotis juos pabaigti“, - cituodama komunistuojančio rašytojo žodžius savo straipsnį Londono knygų apžvalgoje apie bolševikų rezoliucijos šimtmetį baigia istorikė Sheila Fitzpatrick.

Nuo savęs pridursiu,  kad neduok Dieve tokių košmarų kaip 1917-ųjų bolševikų revoliucija. Jau geriau duok tokių aušrų kaip 1918 m. Lietuvoje Vasario 16-ąją, kurią bolševikai 1940 m. užtemdė, bet mes vėl vargais negalais 1990-ųjų kovo 11-ąją atgaivinome ir dabar saugome ne nuo bolševikų, bet nuo Rytų imperialistų užmačių ją vėl iš mūsų atimti.  

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...