captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Penkiasdešimt pilkų ES atspalvių

Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio neseniai pristatytame plane dėl Europos Sąjungos ateities po „Brexit” pateikiami penki Bendrijos raidos scenarijai (Baltoji knyga), ir nors būtent Britanijos pasitraukimas tapo šio dokumento akstinu, pateiktuose scenarijuose adekvačių politinių išvadų dėl „Brexit” kažkodėl nematyti.
Vladimiras Laučius. LRT nuotr.
Vladimiras Laučius. LRT nuotr.

Ir pirmasis scenarijus („Tęsti, kas pradėta”), kuriuo būtų išlaikoma status quo dabartinių procesų atžvilgiu, ir vadinamasis Guy Verhofstadto, arba penktasis, scenarijus („Nuveikti daug daugiau drauge”) iš esmės yra kaip tik tai, dėl ko britai pasitraukė iš ES. Vieno iš šių scenarijų pasirinkimas reikštų, kad ES puikiai sekasi ir mums visiems net geriau be Britanijos bei visų tų, kurie nenori judėti didesnės integracijos ir centralizmo link. Kitaip tariant, šie du scenarijai tarsi ragina: „Kam nepatinka – eikit lauk, o mes judėsime ta pačia kryptimi”. Užuot siūlę išvadas dėl Britanijos pasitraukimo, kurio joks sveikai mąstantis žmogus nelaikytų vien britų kalte, du trečdaliai Baltosios knygos siūlo toliau nekritiškai tikėti ligšiolinės krypties teisingumu ir jos įkvėpėjų išmintimi.

Keistai atrodo ir antras scenarijus („Tik bendroji rinka”). Viena vertus, britai jau pasitraukė, ir tokio scenarijaus svarstymas kai kuriais atžvilgiais būtų šaukštai po pietų. Kita vertus, jis reikštų, kad dabartinė ES, nepripažindama klaidų ir net dorai nepaaiškindama savo atsitraukimo, staiga išsižada ir federalizmo-centralizmo ideologijos, ir nemažos dalies ja grindžiamų dabartinių galių. Bet pagrindiniai galios centrai jaučiasi kuo puikiausiai ir, regis, linkę savo įtaką toliau didinti.

Šis scenarijus uždegtų žalią šviesą ES decentralizacijai, nors nepanašu, kad Briuselis ir jam diriguojančios Vokietija su Prancūzija būtų tokiam scenarijui nusiteikusios. Todėl tas „Tik bendroji rinka” kelias skamba panašiai kaip skambėtų Leonido Brežnevo pareiškimas per XXVI komunistų partijos suvažiavimą, kad gal praardykime SSRS kaip politinę sąjungą, sumažinkime komunistų partijos galias ir palikime tik planinę ekonomiką. Kažkaip sunku tai įsivaizduoti. Ir tai lemia ne koks nors SSRS ir ES panašumas, o prigimtinis politinę, vertybinę ar / ir ekonominę imperiją kuriančios valdžios nenoras nusiimti ir numesti („ai, pasprinkit”) savo karūną. Šiuo atžvilgiu scenarijus „Tik bendroji rinka” atrodo kaip vado grasinimas pavaldiniams „aš atsistatydinsiu”, laukiant iš jų graudaus prašymo „neišeik, pasilik, bet tavęs pražūsim”.

Kita problema – Junckerio penki scenarijai yra ne analitiškai pamatuotos vizijos su aiškiais tikslais ir siūlomų sprendimų priežastimis, o bandymas ideologiškai manipuliuoti sąvokomis, primetant norimą darbotvarkę ir diskursą. Štai visi dabar kalba būtent apie šiuos penkis scenarijus, tarsi jie būtų aiškiais argumentais jau pagrįstas ir išdiskutuotas atspirties taškas, kažkas politiškai realaus ir apčiuopiamo, ką reikėtų svarstyti kaip išankstinę duotybę. Dokumento problematika ir vidaus logika pateikiami kaip savaime suprantami dalykai.

Scanpix/AFP nuotr.

Tarsi negalėtų būti daugiau arba mažiau scenarijų nei šitie penki (arba užsimintas jų derinys), kitokių scenarijų, kitokios problematikos ir politinės paradigmos, brėžiančios galimas Europos ateities vizijas. Ne: čia tarsi jau viskas aišku, visi klausimai atsakyti, scenarijai – penki, būtent tokie, kokie yra, ir taškas. Bet kaip tik toje svarbioje dokumento vietoje, kur jie pristatomi, į akis kažkodėl pučiama migla, ir aiškumo nelieka nė kvapo. „Šie penki scenarijai yra iliustraciniai ir jais siekiama paskatinti apmąstymus”, – skelbiama Baltojoje knygoje priduriant, kad „tai nėra politikos siūlymai”. Palaukit, palaukit: jeigu tai nėra politikos siūlymai, tai apie ką čia apskritai siūloma mąstyti? Gal apie fiziką arba metafiziką? Ir jei scenarijai tėra „iliustraciniai”, tai ką, po galais, jie iliustruoja? Žodžio „iliustracija” reikšmė yra „vaizdus aiškinimas, vaizdavimas”. Ką tie scenarijai aiškina ir vaizduoja? Ką jie „skatina apmąstyti”? Atsakymų į šiuos klausimus Baltojoje knygoje, deja, nerasite.

Europos vidaus problemos, į kurias mums visiems tiesiog pirštu bedė „Brexit”, tarp jų ir nelegalios migracijos skatinimo padariniai, verčia galvoti apie visai kitokią situacijos aiškinimo paradigmą nei tas rožinis biurokratinis kisielius, iš kurio semiasi Baltoji knyga. Toji paradigma ir iš jos plaukiančios ateities alternatyvos turi ryškią istorinę ir idėjinę tradiciją Europoje, įsišaknijusią XVII ir XVIII amžiuose. Tai, trumpai ir paprastai tariant, anglosaksiško ir kontinentinio politinių modelių skirtis, kuriai jau daugiau nei 300 metų.

Scanpix/Reuters nuotr.

Dar XVIII a. pradžioje šios skirties kontūrus piešė vienas iš liberaliosios demokratijos klasikų – Montesquieu. Anglosaksiškas modelis – labiau individualistinis ir orientuotas į asmeninę iniciatyvą, laisvesnę visuomenę ir laisvesnę rinką, o kontinentinis – šiek tiek artimesnis rytietiškai politinei kultūrai: daugiau smulkmeniško gyvenimo reguliavimo, politiką išstumiantis administravimas, galingas biurokratinis aparatas, stiprus administracinės galios centras ir ne tik demokratinio, bet ir apskritai politinio dėmens (arba to, ką vadiname pilietine visuomene) stoka. Europoje šie du modeliai dažnai persidengė ir maišėsi, jungėsi ir kariavo. ES jie iki šiol sugyveno, vis dėlto vyraujant kontinentinei, o ne anglosaksiškai tradicijai. Dabar, po „Brexit”, kontinentinė tradicija tampa akivaizdžiai dominuojanti, o jos neigiami bruožai vis labiau išryškėja.

Būtent ši problema, o ne biurokratinės imperinės vaizduotės scenarijai, yra esminė ir verta nuodugnesnio svarstymo tiek nacionalinėse valstybėse, tiek ES lygiu. Pastarojo meto tendencijos ES su jos nemenkus raumenis užsiauginusia biurokratija ir Paryžiaus–Berlyno ašies plėtojamu kontinentiniu modeliu valdymo, politikos teoretikų Larry Siedentopo ir Paulo Rahe‘s požiūriu, turi 300 metų senumo ištakas Prancūzijos centralizmo tradicijoje, kuri XVIII a. buvo praminta „administratorių despotizmu“.

Nedidelis idėjų istorijos ekskursas: Anglijos santvarkos simpatiko Montesquieu epocha prasidėjo Didžiosios Britanijos kaip kylančios parlamentarizmo tvirtovės susikirtimu su absoliutinės monarchijos avangardu Europoje – Liudviko XIV Prancūzija. 1704 m. rugpjūčio 13 d. įvyko Blenheimo mūšis, kurį laimėjo britai ir kuriuo prasidėjusių politinių ir ideologinių permainų reikšmę Europai Rahe prilygina Berlyno sienos nugriovimui ir SSRS subyrėjimui. Šiuo britų triumfu prasidėjusios Anglijos ir jos sąjungininkų pergalės užkirto kelią galutiniam prancūziškojo „administracinio despotizmo” modelio įsikerojimui Europoje.

Montesquieu sekėjai XVIII a. nuosekliai kritikavo Prancūzijos monarchiją ir prancūzų administracinės valstybės – kardinolo Richelieu ir karaliaus Liudviko XIV palikimo – principus. Richelieu ir Liudviko XIV diegtą bei Liudviko XV išvystytą administravimo sistemą jie kaltino tuo, kad ji vertė Prancūzijos monarchiją rytietiška despotija. Šios despotijos sąlygomis, jų teigimu, absoliučia ir nevaržoma valdžia naudojosi ne tik suverenas, bet ir jo įsakymų vykdytojai. Būtent prancūzų monarchijos kritikai ir nukalė „administratorių despotizmo“ pavadinimą. Jie tvirtino, kad Prancūzija XVII a. pasuko ne ta kryptimi, kad jai derėję judėti Anglijos pramintu keliu ir kad dar ne vėlu buvę ištaisyti šią politinės krypties klaidą.

Klaida ištaisyta nebuvo, ir įvyko revoliucija. Net pakitus Prancūzijos politinei santvarkai XIX a., mąstydamas apie tai, kokio despotizmo turėtų baimintis demokratinės šalys ir nuogąstaudamas ne tik dėl JAV demokratijos, bet ir Prancūzijos raidos tendencijų, Alexis de Tocqueville‘is rašė:

„Virš visų tų žmonių iškilusi beribė globėjiška valdžia ... Tai absoliutinė, smulkmeniška, tvarkinga, įžvalgi ir švelni valdžia. Ji būtų panaši į tėvo valdžią, jei jos, kaip ir anos, tikslas būtų subrandinti ir išugdyti žmones savarankiškam gyvenimui, bet ji, priešingai, turi uždavinį amžinai įkalinti juos vaikystėje ... Kasdien ji sudaro sąlygas, kad jiems reikėtų kuo rečiau naudotis savo valia, vis labiau susiaurina valios reiškimosi sritį ir pamažu atima iš kiekvieno piliečio galimybę naudotis savo sugebėjimais.“

Ši švelni ir despotiška administratorių valdžia, Tocqueville’io žodžiais, „apraizgo visuomenės gyvenimą painių, smulkmeniškų ir vienodų taisyklių tinklu, kuriame, norėdami prasisiekti, iškilti virš minios, įsinarplioja savičiausi protai ir ugningiausi temperamentai. Ji nepalaužia žmonių valios, bet atbukina ją, palenkia ir valdo ... Ji netironizuoja, bet gniuždo, sekina, varžo, slopina, bukina ir galiausiai kiekvieną tautą paverčia paprasčiausia bailių darbinių gyvulių banda, kurią gano vyriausybė” (Tocqueville A., Apie demokratiją Amerikoje, II, 4,6).

Ši įspėjamoji klystkelio vizija, politikos teoretiko Rahe’s teigimu, iš dalies išsipildė ir šių dienų Prancūzijoje, ir, „kaip Tocqueville‘is numatė, ji išsipildė visur Europoje, nes, kaip jam iš pat pradžių buvo aišku, ši prancūziška liga yra užkrečiama.” (Rahe P., Soft Despotism, Democracy‘s Drift. Montesquieu, Rousseau, Tocqueville and the Modern Prospect, 2009, p. 238).

Rahe`s teigimu, etatistinis prancūzų elitas šiandien mėgina primesti seniai žinomą visuotinės monarchijos idėją Europos Sąjungai. Prancūzų veikiamoje ES įsigali Montesquieu bendraminčių kritikuotas administratorių despotizmas. Būtent į tokį despotizmą, pasak Rahe’s, ima panašėti „galingųjų mandarinų“ šiandien valdomas Briuselis. Idėjinį pamatą šiam technokratiniam modeliui, jo nuomone, padėjo Turgot ir prancūzų fiziokratai. Tai, kas britams kelis amžius buvo lyg didžiausias košmaras, kai jie žvelgdavo į galingas absoliutines Prancūzijos ir Ispanijos monarchijas, šiandien pildosi kaip demokratijos deficito kamuojama ES valdymo sistema.

Europoje, anot Rahe`s, „išskyrus nebent Šveicarijos išimtį, administracinė valstybė valdo galutinai ir neginčijamai.” Politinio dalyvavimo patrauklumas – nublankęs, žmonės skendi savo privačiuose gyvenimuose bei rūpesčiuose ir, kaip numatė Tocqueville‘is, neturi nei noro, nei laiko užsiimti viešaisiais reikalais. Tuo metu nei vieningos politinės klasės, nei europinės tautos, nei tikros valstybinės politikos, nei bendros viešosios erdvės ir vienijančios bendros kalbos (kurios vaidmuo tam tikru atžvilgiu prilygtų lotynų kalbos vaidmeniui Romos imperijoje) ES neturi (žr.: Siedentop L., Democracy in Europe, Columbia University Press, 2001, p. 130). Visa tai neleidžia tikėtis esminių politinių pokyčių nei „iš viršaus” (politinio elito), nei „iš apačios” (liaudies „anapus” diskredituojamos tautinės valstybės).

Štai čia glūdi tikroji problema, kurią vertėtų gerai apmąstyti, svarstant galimus ES tolesnės raidos scenarijus. Pradėti turbūt prasminga nuo jos, o ne nuo Junckerio pasiūlytų penkių vienodai pilkų biurokratinių vizijų. Štampuojant tokias pilkas vizijas, jų galima prigalvoti ir dešimt, ir penkiasdešimt, ir pavadinti jas ne Baltąja knyga, o „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”.

Apibendrinant: ES ateitį eilinį kartą reikėjo pradėti svarstyti ne nuo techninių scenarijų, o nuo politinių tikslų ir prioritetų – nuo to, ko ir kodėl mes sieksime, o ne nuo to, kaip sieksime nežinia ko.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close