captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Valatka. Universitetų antklodė – trumpa, siaura ir suplėšyta

Prieš porą dienų į pirmąjį posėdį susirinko premjero sudaryta aukštųjų mokyklų pertvarkos darbo grupė. Švietimo ir mokslo ministrė ta proga pasidžiaugė, kad grupė atstovaus valstybės, o ne universitetų interesams, mat joje nėra universitetų atstovų.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Vaikiškas ministrės džiaugsmas silpnai slepia menką jos pačios tikėjimą sėkme. Nepaisant to, kad universitetų atstovų darbo grupėje nėra, o universitetų, jų pastatų ir gausybės panašių studijų programų skaičių reikėjo mažinti dar užvakar, sprendimas priklauso Seimui.

Nesvarbu ką, išnagrinėjusi per 40 pasiūlymų nuspręstų darbo grupė, aukštojo mokslo reformos vežimas gali įstrigti vos įvažiavęs į Seimo koridorius.

Jokia paslaptis, kad dauguma Seimo narių yra baigę prasčiausius universitetus. Daugiausia mandatų turintys valstiečiai savo programoje kaip tik įsipareigojo saugoti tuos universitetus, kurie silpniausi. Mintis, kad toks Seimas gali universitetų skaičių sumažinti iki penkių, skamba kaip utopija.

Turime net 47 aukštąsias mokyklas – 14 universitetų ir 33 kolegijas, o tai 16,2 mokyklos – milijonui gyventojų.

Abiturientų pastaruoju metu sumažėjo 29 proc. Dar po trejų metų jų skaičius pasieks demografinį dugną. Todėl net jei reforma neįvyktų, daug universitetų vis tiek taps tokie pat tušti, kaip prekystaliai sovietų okupacijos metais.  Ar mokyklų skaičiaus sumažinimas išgelbės aukštąjį mokslą?

Nepaisant to, įvyks sujungimai ar ne, universitetus ir toliau smaugs dar bent penkios problemos.

Be jau minėtos demografijos, kurią, vykdant apgalvotą valstybės politiką, galima būtų amortizuoti pritraukiant studentų iš užsienio, tai – menkas finansavimas, didelis studijų programų skaičius, menkos dėstytojų algos ir didelis krūvis, o taip pat valdžios ir verslo formuojama negatyvi nuomonė apie studijų kokybę.

Lietuva švietimui skiria procentu mažiau bendrojo vidaus produkto nei Estija – vos 4,3 procento. UNESCO rekomenduoja skirti šešis. Danija skiria 8,5 procento. Net ir sujungusi universitetus, Lietuva liks atsilikėle.

Negana to, valstybė nuosekliai karpo ir taip menkas lėšas studijoms. Nuo pat 2010-ųjų mažinamas finansavimas visoms visų trijų pakopų universitetinėms studijoms. Ypač žiauriai kirsta socialiniams ir humanitariniams mokslams. O be jų juk neįmanoma civilizuota valstybė.

Antai valstybės finansuojamų vietų socialinių mokslų srities universitetinėse studijose sumažėjo net 45 procentais, humanitarinių mokslų – ketvirtadaliu. Tuo metu technologijų mokslų finansavimas universitetinėse studijose mažėjo tik 8,3 procento.

Padėtį dar labiau sunkina tai, kad mes Lietuvoje nieko nesugebame daryti apgalvotai, be isterijų. Švietimo ir mokslo ministerijos ir vyriausybės vadovai, bandydami įtikinti reformų būtinybe visuomenę ir savo aplinką pasirinko ypač bjaurią retoriką.

Mokslo ir studijų kokybė vaizduojama tokiom juodom spalvom, kad tai jau dabar turi negrįžtamų pasekmių. Užsienio ambasadose šįmet – neregėtas iki šiol studijuoti užsienyje norinčių abiturientų antplūdis. 

Antra, laisvos konkurencijos pagrindu paremta valstybinių universitetų reforma, turėjusi eliminuoti žemiausio lygio universitetus, davė priešingų rezultatų. Nelikus reguliavimo ir ieškant nišų krepšeliams, programos imtos dubliuoti, smulkinti. Jų skaičius jau perlipo 1000, o, tarkim, mokytojų rengimo sistema sunyko.

Politikai ir verslininkai rėkia apie prastą mokslo ir studijų kokybę, bet nekalba apie tai, kas tai lemia. Be gerų akademinio personalo ir mokslininkų, mokslo ir studijų infrastruktūros, studentų motyvacijos, tarptautiškumas ir visa kita tėra išvestiniai dydžiai.

Kiekvienas sujungimas, juolab tokių jautrių sferų kaip universitetai, turėtų būti grįstas mokslu, nauda ir taupymu. Bet koks strateginis dokumentas turėtų būti parengtas remiantis profesionalia sistemos analize. Tačiau kiek šiandien rastume tikinčių, kad taip ir bus?

Vertinant realiai, tokiai reformai neturime svarbiausio – reformatorių su galva. Todėl bus kaip visada – kas stipresnis, to ir antklodė. Na, ir kas, kad suplėšyta.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...