captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. A. Medeišienė. Tegyvuoja mūsų reikalai, Maestro!

Šių metų vasario 11 d. įspūdingą 90 metų gimtadienį paminėjo Maestro Vytautas Skripkauskas. Žmogus– orkestras. Aukščiausios prabos menininkas ir tokio pat kalibro pedagogas. Inteligentiškasis kolega ir puikus anekdotų pasakotojas. 
Asm. archyvo nuotr.
Asm. archyvo nuotr.

Tikra likimo sėkmė, kad ištisą dešimtmetį mums teko kolegiškai bendrauti Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.

Skaičiai, skaičiai...

Maestro Vytautas prisimena: „Kai švenčiau 70-metį, vienas sveikintojas garsiai pasakė: sveikinam su nesuvokiamai dideliu jubiliejumi.“

Pačiam skaičiai visad atrodo baugokai, stebinčiam iš šono – tai iškalbinga statistika, liudijanti neįtikėtinas žmogaus galimybes.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos orkestrui „Septima“ jau 50 metų. Atitikmens Lietuvoje nėra. Maestro priimdavo į orkestrą visus. Šalia muzikos raštą žinančiųjų orkestre visada muzikuodavo natų nepažįstantys. Ir tą darė ne mažiau talentingai. Kantrus bendras darbas atnešė ir „Kristoforo“ prizą (1999 m.), ir 2000 – „Aukso paukštę“ (2000 m.), ir daugybę kitų apdovanojimų.

Nors Maestro pavydėtinai kruopščiai dokumentuoja savo veiklą, o dienoraščio rašymą įvardina savo hobiu, net ir jis tiksliai nepasakytų savo mokinių skaičiaus. Dalis jų tapo profesionaliais muzikantais, kitiems muzika liko suprantama ir būtina gyvenimo dalis.

Pirmos trys asociacijos, prisiminus Maestro ir jo orkestrą „Septima“ – muzikantų apranga, jų pagarba vadovui ir Maestro darbo užmojis.

Amžini raudonieji orkestrantų švarkai ir baltas vadovo kostiumas – neabejotinai pirmas iškylantis vaizdinys. Taip jie puošėsi daugiau nei prieš trisdešimtmetį, tokius juos mačiau scenoje prieš porą metų. Jei kiek anksčiau koncertinių švarkų kirpimo stilius, baltos juostelės dekoras kėlė šypseną, nes akivaizdžiai kontrastavo su laikmečio mada ir rūbais, kuriuos muzikantai rinktųsi laisva valia, dabar tas iškyla kaip papildomas sentimentas. Nebuvo kas finansuotų naujų koncertinių rūbų, nežiūrint garbingų apdovanojimų bei įspūdingų pasiekimų Lietuvoje ir už jos ribų. Ir ką gi –koncertinis rūbas tapo vintažiniu su papildoma verte, „Septimos“ istorijos dalimi, unikalia kaip ir pats orkestras.

Orkestrantų pagarba vadovui – įspūdinga, nepaisant skaičiais pamatuojamo kartų skirtumo, lyg savaime užprogramuojančio nesusikalbėjimą. Absoliuti dominantė – abipusė pagarba. Jaunieji muzikantai vertina Maestro unikalų gebėjimą atskleisti jų talentą ir suteiktas galimybes. Kelionės „Septimos“ orkestrą lydėjo visus metus. Koncertuota Šveicarijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje.

Žygiuota miestų ir dainų šventėse, kartais dengiant instrumentus nuo lietaus, kartais kaitinant saulei. Be išskirtinio finansavimo vaikai keliavo ir grojo. Stebėjo peizažus. Matė Viduržemio jūrą, Nicą, Monaką. Dalyvavo tų miestų šventėse ir pažino kitas kultūras. Pelnė pagarbą ir nuoširdų stebėjimąsi, kaip tokia garso kokybė išgaunama su tokiais primityviais pasenusiais ir prastais instrumentais, kuriais, Maestro žodžiais, „mes tiesiog kankiname savo vaikus“. Bet kaip jie grojo!

Išskirtinis Maestro užmojis ir talentas – trūkumus paversti privalumais Kuklios repeticijų sąlygos, prasta akustika? Kažkaip išspręsim. Vaikas nepažįsta natų? Nieko tokio. Nėra lėšų? Kažkaip suksimės. Kodėl jis tai darė? Nes jis galėjo. Ištvėrė išlaviravo tarp platesnio matymo stokojančių kultūros ir švietimo veikėjų. Pridėjo ranką prie daugybės jaunų žmonių. Atvėrė jiems galimybes.

Todėl su pagarba ir meile šiandien sakau – Tegyvuoja mūsų reikalai, Maestro!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...