captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Tabor farmos didžiosios moterys – prieš Almą Adamkienę ir šalia jos

Mykolo Drungos kalba, pasakyta konferencijoje „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“, vykusioje vasario 14 d., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Renginį organizavo Daiva Dapkutė.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kalbėsiu ne kaip istorikas, tuo labiau ne kaip sociologas ar politilogas, o kaip ano periodo įvykių liudytojas, dalyvis, žurnalistas.  

Man Tabor farma susijusi su gražiausiais jaunystės, gimnazijos lankymo ir studentavimo laikų Amerikoje prisiminimais. Ši anksčiau Juozo ir Merės Bačiūnų, paskui Almos ir Valdo Adamkų vasarvietė, ne prie garsiojo Mičigano ežero, bet truputį toliau prie į jį įtekančios šv. Juozapo upės, toje vietoje maudymuisi netinkamos, bet, laimei, tą galėjai daryti prie gyvenamųjų patalpų ir namelių vasarvietėje įleistame gražiame baseine.

Vis dėlto didžiausia Tabor farmos atrakcija buvo, rodos, devynių duobučių golfo laukas su natūraliomis kliūtimis, todėl vasaros mėnesiais čia dažniausiai po savaitę atostogas užsisakydavo gamtą, ramybę ir golfą mėgstančios amerikiečių šeimos, kurias viliodavo Bačiūnų ir Adamkų labai geras maitinimas, suorkestruotas havajiečio virėjo Normano Kino ir, spėčiau, bent iš dalies Almos Adamkienės, ir tai tris sočius kartus per dieną su dosniomis čia pat ūkelyje šviežiai išaugintų daržovių ir vaisių porcijomis ir naktipiečiais, kuomet svečiai galėdavo laisvai prieiti prie virtuvės šaldytuvo ir ten į lėkštes prisikrauti sūrių, mėsyčių, duonyčių, visokių mišrainių, daržovių, vaisių ir taip toliau.

Todėl nenuostabu, kad į Tabor farmą verždavosi vasaroti amerikiečiai. Kai ten dirbdavau tris, keturias, gal net penkias vasaras iš eilės septintojo ano šimtmečio vidury ir pabaigoje, – dirbdavau raštinėje, pono Adamkaus, kaip mes jį tada vadindavom, mano tėvelių gero draugo, pasamdytas, – tai pastebėjau, kad visoje vasarvietėje su neatsimenu kiek namelių, gal keliasdešimt, kuriuose patogiai sutilpdavo ištisos šeimos su vaikais,  beveik niekada nebūdavo tuščių vietų, visos vietos vasarvietėje dažniausiai būdavo išparduotos, rezervacijas tvarkydavo ponia Helen Bachunas, Juozo Bačiūno brolio žmona, kuri buvo mano tiesioginė viršininkė, su ja priimdavau besiteiraujančiųjų telefono skambučius.

Taip būdavo per reguliarųjį sezoną nuo maždaug gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos, tačiau rugsėjo pradžioje, tuoj po vadinamosios Darbo dienos, pirmąjį rugsėjo pirmadienį, nuo trečiadienio iki sekmadienio į Tabor Farmą sugūžėdavo šviesiečiai-santariečiai bei jų draugai ir ten rengdavo savo metinį suvažiavimą.

Suvažiuodavo jų net iki dviejų šimtų, Adamkai juos visus patogiai apgyvendindavo ir vėl šauniai triskart per dieną maitindavo – ir tą darydami taip triūsdavo prie buitinių vasarvietės ir svečių aptarnavimo darbų, taip lakstydavo iš vieno per 160 arų ištįsusios vasarvietės galo į kitą, kad nespėdavo dalyvauti daugelyje Šviesos-Santaros suvažiavimo paskaitų, kurių būdavo per dieną net keturios, penkios su šeštu literatūros ar muzikos vakaru ir dar naktiniu „hepeningu“.

Dėl visų šių renginių ir smagaus pasibuvojimo, tarp jų ir lietuviai iš Čikagos, Detroito, Klyvlendo ir kitų tolesnių JAV, net Kanados miestų, Tabor Farmon tą rugsėjo savaitgalį ir traukdavo. Atsimenu tik tai, kad Valdas Adamkus gal retkarčiais suvažiavimus pradėdavo, kartais juose  šmėkštelėdavo, bet visada jiems baigiantis tardavo uždaromąjį žodį.

O iš ryto svečius prie durų į didžiulį valgomąjį pastatytą linksmai sutikdavo ponia Alma ir kviesdavo prie didžiulio stalo su šaltais užkandžiais, kurio gale šilti, pvz., kiaušinienė – kviesdavo rinktis, kas patinka, ir neštis lėkštę, dažniausiai ir su kavos, arbatos puodeliu ar pieno ar sulčių stikline prie stalo, aplink kurį galėdavo susėsti keturi, o juos sustūmus – net dvigubai ar trigubai tiek asmenų.

Svečių maitinimui ne tik per pusryčius, bet ir per pietus, ir vakarienę pirmininkaudavo ponia Adamkienė, bet dažnai sriubą pilstydavo ir ponas Adamkus. Aiškiai jautėsi, kad jie abu – rūpestingi ir visada malonūs šeimininkai.

Kadangi ši konferencija skirta moterų temai, čia būtų vieta prisiminti ir tai, ką mes, jaunesnieji, vadindavome ponios Adamkienės mergaitėmis. Tai tos lietuvaitės studentės iš Čikagos ir daugelio kitų miestų, kurios patarnaudavo pietums ir vakarienei, atnešdavo iš virtuvės patiekalus, kuriuos galėdavai užsisakyti iš kasdien kitokio valgiaraščio, ir kurioms suvažiavimo pabaigoje, po pietų paskutinį sekmadienį, būdavo įteikiami iš svečių surinkti arbatpinigiai. Ponios Adamkienės merginos būdavo  specialiai kuruojamos, išmokytos, jos skleidė tą pačią inteligentiško paslaugumo dvasią, kuria pasižymėjo ir jų mentorė ponia Alma, visada padedanti, patarianti, ne saldžiai, bet šiltai ir nuoširdžiai.

Šalia vasarvietės vyriausiosios vadovės Almos Adamkienės, pagrindinės moterys per Šviesos-Santaros suvažiavimus, jų organizacinio štabo viršininkės buvo Lakštuonė Vėžienė, Henrieta Vepštienė, Marytė Paškevičienė. Prie jų reikėtų pridėti ir Ritą Kavolienę, beje, dailininkę, kuri savo vyrui, „Santaros“ dvasios tėvui sociologui ir menų mylėtojui  Vytautui Kavoliui sudarydavo kūrybingas, šiltas, šeimynines sąlygas ramiai ir sveikai dirbti.

Marytė Paškevičienė iš ponios Helen Bachunas perimdavo lietuvių svečių registravimo, ir kartu su ponia Alma kitas jų buitinio aprūpinimo, pareigas. O Lakštuonė ir Gintautas Vėžiai, tvarkantys Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo reikalus, buvo tarp centrinių, kasmet atvykstančių ir knygas ant stalų išdėstančių Santaros-Šviesos suvažiavimų figūrų, kaip ir Henrieta bei Vytautas Vepštai, be kurių ne tik nebūtų buvę suvažiavimų, bet ir svarbiausiojo vietinio, tai yra, Čikagos, skyriaus.

Paraštėje H. Vepštienė, R. Kavolienė ir L. Vėžienė buvo reikalingos ir man, naktimis leidusiam suvažiavimo laikraštuką, kurio egzempliorių nežinau, ar yra kur likę. Apskritai šios moterys – ne tik vyrų pagalbininkės, bet ir tiesioginės jų darbų dalyvės, įgalintojos, teikusios visai santariečių veiklai esminę techninę paspirtį, įskaitant, pvz., „Metmenų“ ir Mackaus fondo leidinių korektūrų skaitymą bei talkininkų tam organizavimą. Be jų išvis nebūtų buvę santariečių spaudos.

Jau minėjau Liliją Vanagaitienę. Jos genialusis žygis buvo į jos dar 1949 m. mirusio vyro  įsteigtą „Margučio“ žurnalą, kurio leidybą ji perėmė, pritraukti Algimantą Mackų, kuris iš jo padarė, V. Kavolio žodžiais tariant, „gyviausią išeivijos kultūrinį mėnraštį“, bet dėl to (eiliniam skaitytojui per sudėtingo turinio) kartais iš L. Vanagaitienės gaudavo ir pylos.

Deja, to žurnalo leidybą – ir ne tik – nutraukė 1965 m. gruodžio 29 d. įvykusi nelaimė, kai grįždami iš darbo „Margučio“ radijuje automobilio katastrofoje žuvo Algimantas Mackus, kartu su Lilija Vanagaitiene.

Tai antroji didžiulė tragedija ankstyvojoje Santaros-Šviesos istorijoje. Pirmoji smogė jau 1961-aisiais, kai rugsėjo 11-ąją grįždami iš Tabor farmos suvažiavimo į Niujorką per Pensilvanijos greitkelyje įvykusią katastrofą žuvo Antanas Škėma, Jurgis Jaks-Tyris ir Judita Audėnaitė.

Škėma ir Mackus – pagrindiniai Tabor Farmos lietuviškojo sąjūdžio rašytojai, gal net tipiškiausi šviesiečiai-santariečiai, prie kurių šliejosi beveik kasmet Tabor Farmoje besireiškę Julius Kaupas, Marius Katiliškis, Henrikas Nagys, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis ir rečiau iš Niujorko atvykdavęs Jonas Mekas.

O kur moterys? Jų rašytojų gildijoje kiekybiškai gal mažiau, bet ne kokybiškai. Jau vien Liūnės Sutemos – Zinaidos Nagytės Katiliškienės – pavardė ką sako? Tai „bežemės kartos“ ir „neornamentuotos generacijos“  poetė par excellence, šalia kurios neišdildomo fenomeno – balso ir intonacijos – savaip literatūros vakaruose nuskambėdavo ir Vitalija Bogutaitė-Keblienė, Živilė Bilaišytė, Austė Pečiūraitė (beje, dar ir dailininkė bei režisierė), Lidija Šimkutė, Eglė Juodvalkė.

Tačiau be moterų poečių buvo ir moterų analitikių interpretatorių, apie poeziją ir literatūrinę kūrybą rašančiųjų, ir čia jau bent man ryškiausiai įsiminė dvi – Ilona Gražytė-Maziliauskienė ir Violeta Kelertienė. Jų solo paskaitos ar literatūros kritikos duetai per Santaros suvažiavimus (ir taip pat per santariečių Romo ir Emilijos Sakadolskių bei Mindaugo Pleškio organizuojamus Vasaros lituanistikos seminarus Ohajo ir Ilinojaus valstijose), jųdviejų žvilgsniai į Lietuvos ir pasaulio literatūrą, savo tonu ir gaida kartais labai skirtingi, bet labai informatyvūs ir mąstyti skatinantys, buvo tarp pagrindinių priežasčių, traukusių žmones, ypač jaunus, tiek į Santaros-Šviesos suvažiavimus, tiek į lituanistikos seminarus.

Jos, jei ne vien papildydavo, tai kartais tiesiog perrungdavo, vyrų, pvz., Rimvydo Šilbajorio, Algirdo Tito Antanaičio, Liūto Mockūno ir kitų, analizes, nors retoriniais sugebėjimais vyrai, ypač Šilbajoris, kartais irgi sublizgėdavo.  

Tačiau moterys ne vien tik kūrė grožinę literatūrą ar ją nagrinėjo,  į pastarųjų gretas dar reiktų įtraukti dažnai Santaroje dalyvavusią Aliną Pajaujytę-Staknienę bei rečiau pasireiškusią Deliją Valiukėnaitę. Jos, moterys, taip pat ir koncertavo – čia negalima pamiršti mecosoprano Aldonos Stempužienės ir mecosoprano Nerijos Linkevičiūtės, vėliau tapusios Kaspariene.

O kur dar teatrologė bei dailiojo žodžio puoselėtoja Dalia Sruogaitė-Bylaitienė, taip pat vėliau iš Lietuvos išvykusi jos bičiulė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, bei su Santara nuo pat pradžių suaugusi teatrologė, režisierė, aktorė Dalia Juknevičiūtė-Mackuvienė (Šimoliūnienė), susiejusi savo likimą net su dviem santariečiais vyrais.

Bet tai tik Tabor farmos menų kūrėjos ir interpretatorės. Šalia jų būta ir kitų mokslų atstovių – pirmoje vietoje neabejotinai Marija Gimbutienė, už jos – žurnalistė Rasa Gustaitytė, mitologijos, etnologijos specialistė Eglė Viktorija Žygaitė, etnologė Zita Krukonienė, sociologė Skirmantė Makaitytė-Kondratienė, politologė Asta Banionytė. Jokiai kategorijai nepriskyriau tokių aktyvių Santaros-Šviesos suvažiavimų dalyvių kaip Audra Misiūnienė, Birutė Bulotaitė, Marytė Černiūtė, Dalia Mieželienė, nepaminėjau daugelio kitų Santaros vyrų žmonų ar jiems artimų moterų.

Beje, vienos pačių veikliausių savo pasisakymais dažnai dėmesį atkreipusių studentų Santaros steigėjų, psichologės Vandos Gegevičiūtės, nepažinojau, ir nuo kokių 1965-ųjų žinios apie ją šaltiniuose visai nutrūksta. 

O prie Tabor farmos viešnių reikėtų priskirti ir Eloną Marijošiūtę-Vaišnienę bei jos seserį vienuolę Ignę Marijošiūtę, kurią vieną ankstų rytą, neišsimiegojęs iš po iki paryčių užsitęsusio vakarojimo, turėjau automobiliu vežti iš Tabor farmos į už kelių kilometrų esančią autobusų ar traukinių stotį. Viskas baigėsi gerai.

Ir dar prie viešnių, kurias beveik kasmet iš Čikagos atveždavo Lakštuonė Vėžienė, priklausė seserys Šilingaitės, nepriklausomos Lietuvos vieno iš kūrėjų ir ministrų, Stasio Šilingo dukterys, kurių buvo devynios  ir kurių dvi, Amerikoje gyvenusios Daiva ir Galinda, kasmet ryždavosi atvykti į Santaros suvažiavimą, nes įsivaizdavo, kad ši pokario išeivių studentų Santara tęsė jų tėvelio 1917 m. inicijuotos ir įsteigtos dar besibaigiančių caro laikų Lietuvos Demokratinės tautos laisvės „Santaros“ partijos veiklą ir darbus.

Šią Tabor farmos moterų apžvalgą pradėjęs nuo vyriausiosios, Marijos Bačiūnienės, dar norėčiau paminėti šiek tiek jaunesnę už Bačiūnienę Oną Nutautienę, kurią irgi teko garbė pažinti ir sutikti Tabor farmoje, kaip ir jos vyrą Stasį Nutautą. Tai Almos Adamkienės tėvai.

Baigti norėčiau tokia mintimi: ir ponia Ona, ir ponia Alma parodė, ką išvermingos ir sumanios moterys gali pasiekti, arba pačios vienos, arba laimingu atveju, kartu su jas palaikančiais gerais vyrais.   

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...