captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Kam statyti paminklą?

Netrukus minėsime atkurtos valstybės šimtmetį. Visuomenėje netyla ginčai dėl paminklo Jonui Basanavičiui. Tačiau turbūt labiau jaudina žinios apie sumuštus ar nužudytus vaikus, vaikų globos namuose prievartaujamus ir skriaudžiamus nepilnamečius.
Ramunė Sakalauskaitė. Asmeninio arch. nuotr.
Ramunė Sakalauskaitė. Asmeninio arch. nuotr.

Pareigūnai ir žinybos suskubo rengti instrukcijas, kaip gelbėti vaikus, o garbūs profesoriai Alfredas Bumblauskas ir Raimundas Lopata sukritikavo valstybės atkūrimo šimtmečio renginių programą.

Ar bandoma įsivaizduoti, kokios Lietuvos ir kokio valstybės jubiliejaus minėjimo pageidautų patys Vasario 16-osios signatarai?

Jonas Basanavičius, paklaustas, kokio paminklo norėtų, greičiausiai paragintų pastangas ir lėšas, numatytas jo paminklui, skirti vaikams gelbėti. Kas žino, kuo būtų tapęs Kėdainiuose užmuštas Matas?

XXI amžiuje Europos Sąjungos šalyje, sparčiausio belaidžio interneto valstybėje, smurto prieš vaikus daugiau nei karo zonoje. Tad geriausia dovana ateičiai – atsigręžti į vaikus, kurie kurs antrojo šimtmečio Lietuvą.

Taisyklių karuselėse įsisukusių pareigūnų tvirtinimu, tvarkos vaikų pasaulyje padaugės parengus atitinkamas instrukcijas. O kur liko mūsų žmogiškumas, užuojauta? Negi reikia instrukcijų, kaip elgtis išgirdus už sienos verkiantį mušamą vaiką, per naktis girtaujančius ir mažiesiems miegoti neleidžiančius tėvus?

Nesinori tikėti, kad tapome kietaširdžių tauta, kad atviromis ir užuojautos kupinomis akimis vienas į kitą pradedame žiūrėti tik mirties akivaizdoje, – ar tai būtų Sausio 13-oji, ar ketverių metų Mato iš Kėdainių žūtis.

Apie vaikų auklėjimą, kaip ir politiką bei krepšinį, Lietuvoje išmano visi, mat dauguma vaikystėje yra ragavę beržinės košės ir braukę graudžias ašaras.

Solidarizuodamiesi su skriaudžiamais vaikais, Facebook nariai suskubo skelbti savo vaikystės nuotraukas. Tinkama proga pasipuikuoti. Tačiau norint padėti gal reikėtų ne tik išsitraukti praėjusio tūkstantmečio nuotraukas, bet ir prisiminti skaudžias savo gyvenimo akimirkas, pasidalyti, kas padėjo išgyventi pažeminimą, smurtą, įveikti iš suaugusiųjų patirtą skriaudą? Gal taip pavyktų praskleisti uždarą, iš sovietmečio paveldėtą prievartos ir jėgos naudojimo prieš vaiką uždangą? Iš tiesų atėjo laikas atsigręžti ne tik į skriaudžiamus vaikus, bet ir į jų skriaudikus. Dauguma suaugusiųjų, keliančių ranką prieš vaiką, nesąmoningai atkartoja smurtą, patirtą vaikystėje, ir taip platina jo užkratą naujoms kartoms.

Gal verta  pasidomėti, kodėl tėvai, patėviai dažniau bendrauja su buteliu nei su vaikais, kodėl televizijos serialų herojai mažiesiems  artimesni negu šeimos nariai. Kur dėsime tėvus, pakėlusius ranką prieš savo vaikus ar net nuvariusius juos į kapus?

Kiek vaikų dar reikės paaukoti ant valstybės aukuro, kad šventes galėtume sutikti negrimuodami tautos veido? Įskaudinta, sužeista širdis negalės džiaugtis tautiniu kostiumu, visa krūtine traukti himno ir išdidžiai nešti trispalvės.

Gal vis dėlto šiandien labiausiai reikėtų paminklo Lietuvos vaikui Matui, patyrusiam ilgametę kankinystės Golgotą. Tas paminklas primintų jam padarytą skriaudą ir visų mūsų nuopuolį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close