captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Savukynas. Biurokratija žudo vaikus

Jei tik susiklostytų sąlygos, ar atsirastų tų, kurie vežtų savo kaimynus už poliarinio rato? Ar būtų tokių, kurie kankintų? Ar būtų tokių, kokių atsirado 1941 metais ir kurie šaudė žydus? Su kaupu. Tai liudija nukankinto berniuko Kėdainiuose istorija. O užmuštų vaikų yra ne vienas. Deja.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Mes pasiekėme dugną. Ne, mes nesame žudikų tauta. Ir tikrai nesame nejautrūs žmonės. Mes tik leidome žmogiškumą praradusiems asmenims elgtis nežmoniškai – užmušti vaiką. Kaip gali nutikti, kad tikrai geri žmonės leidžia nutikti tikrai blogiems dalykams?

Beje, ar atkreipėte dėmesį, – po tokių baisių įvykių paaiškėja, kad apie problemines šeimas ar asmenį, kuris ryžtasi žiauriam nusikaltimui, aplinkiniai žinojo. Žinojo ir savivaldybės darbuotojai, ir atsakingos institucijos, tačiau jos nesiėmė reikiamo darbo. Kodėl? Kas slypi už viso to? Negi tų žmonių žiaurumas ir abejingumas?

Garsus sociologas Zygmuntas Baumanas paaiškino, kodėl Antrojo pasaulinio karo metu padorūs ir dievobaimingi inžinieriai atiduodavo visas jėgas ir patys ieškodavo geriausio sprendimo, kaip per trumpą laiką dujomis nužudyti kuo daugiau žydų. Ne, jie nebuvo kraugeriai, gal net ne visai nacizmo idėjoms pritarė. Tačiau kodėl tai jie darė? Todėl, kad jie buvo perėmę specialisto etiką. Kas yra geras specialistas? Tas, kuris gerai atlieka savo darbą. O koks galutinis tikslas – jis nesuka galvos. Jam nerūpi, kam bus panaudoti jo patobulinimai. Tegu kiti suka galvą. Jam svarbu pateisinti savo kaip gero specialisto vardą. Todėl jis pareigingai atliko darbą. Net jei tas darbas yra tiesiogiai skirtas žudyti žmones. Antrasis pasaulinis karas baigėsi, nacizmas pasmerktas, tačiau specialisto etika išliko ir subujojo biurokratijos vijokliuose. Tikram biurokratui nesvarbu tikslas, jam svarbu viską atlikti pagal instrukcijas ir turėti reikiamus popierius. Jam realybė nesvarbi, jam svarbios taisyklės, popieriai, lentelės. Jis tiesiog geras biurokratas. Tikras specialistas.

Jeigu vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojams būtų rūpėjęs vaikas, o ne biurokratinės instrukcijos, tai po to, kai buvo gautas pranešimas apie vaiko sumušimą, jie būtų aplankę kartas nuo karto šeimą, pažiūrėję, kaip jie gyvena, paklausinėję kaimynų. Jie galėjo paskambinti darželio auklėtojai ir paprašyti, kad, jei vaikas nepasirodys kelias dienas, juos informuotų. O nepasirodžius vaikui darželyje aplankyti tą šeimą ir paklausti, kodėl vaikas neina į darželį, gal serga, gal kas nors kita nutiko. Jei tai būtų padaryta, labai tikėtina, kad šiandien tas vaikutis būtų gyvas.

To nebuvo padaryta, nes to nereikalauja jokios pareiginės instrukcijos. Visi labai teisingai atliko savo darbą, tačiau vaikas buvo nužudytas. Tas vaikas gyveno savame Aušvice, – buvo kankinamas tų, kurie buvo arčiausiai jo. O aplink jį buvo specialistai, kurie rūpinosi savo darbu. Tik niekam nebuvo svarbus pats vaikas. Jie tik kaip specialistai atliko savo darbą. Bet to neužteko ir neužtenka. Niekada nebus tokių instrukcijų, ką reikia daryti kiekvienu atveju. O jei atsiduodama instrukcijoms, tai biurokratija tampa žudanti jėga. Biurokratija baigia pasiglemžti Lietuvą. Apie tai jau daug kas išdrįsta prabilti,– ji ne tik stabdo Lietuvos ekonominį gyvenimą, bet jos neveiklumas baigiasi tragedijomis.

Akivaizdu, kad vaikų teisės apsaugos skyriai savivaldybėse turi būti labai rimtai reformuojami. Tačiau svarbiausia – dirbantys žmonės patys savęs turėtų paklausti: kodėl jie ten dirba? Koks jų darbo tikslas? Šiltai pasėdėti ar apsaugoti vaikus? Jei patys biurokratai neatsakys į šį klausimą, tai mūsų niekas neišgelbės.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...