captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Keršanskas. Ką gali atnešti pokyčiai Gruzijos dešinėje?

Lietuvoje liko nepastebėta žinia, kad prieš dvi savaites Gruzijos politiniame gyvenime įvyko reikšmingi ir gana didelių pasekmių galintys atnešti pokyčiai. Jau kone penkerius metus trukusios įtampos neatlaikė ir suskilo šiuo metu pagrindinė Gruzijos opozicinė partija – buvusio šalies lyderio Michailo Saakašvilio „Jungtinis nacionalinis judėjimas“.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Įtampos partijoje prasidėjo dar 2012-aisiais, kai nuo 2003-iųjų Rožių revoliucijos šalį valdęs M. Saakašvilio judėjimas skaudžiai pralaimėjo naujai susikūrusiai, turtingiausio šalies oligarcho Bidzinos Ivanišvilio, partijai „Gruzijos svajonė“. Pietų Kaukazui būdinga personalinė antipatija praktiškai tapo šalies politikos ašimi. Tai tapo ypač ryšku tada, kai naujoji valdžia pradėjo buvusių valdančiųjų teisminius procesus dėl galios išnaudojimo. O paskelbus arešto orderį ir pačiam M. Saakašviliui, šis išvyko iš šalies, įsitraukė į politiką Ukrainoje, tačiau niekad nedingo iš Gruzijos politinio gyvenimo. Su pagrindiniu tikslu – atsikovoti prarastą įtaką.

Tačiau verta prisiminti, kad M. Saakašvilis Gruzijoje – itin poliarizuojanti asmenybė. Vienų atmenamas kaip reformatorius, pakėlęs šalį iš praktiškai žlugusios valstybės statuso ir pasukęs ją Vakarietišku keliu, kitų kaltinamas išnaudojęs turėtą galią asmeninei naudai. Pastarųjų esant gerokai daugiau. „Jungtinis nacionalinis judėjimas“ praėjusių metų parlamento rinkimuose ir vėl pralaimėjo „Gruzijos svajonei“, kuri sugebėjo užsitikrinti net konstitucinę daugumą.

Įtampos M. Saakašvilio partijoje pasiekė kulminaciją ir šių metų sausio 12-ąją nuo jos atsiskyrė dvidešimt iš 27-ių išrinktų parlamento narių. Atsiskyrimo iniciatoriais tapo buvę itin artimi M. Saakašviliui asmenys – buvęs nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Giorgi Bokeria, buvęs Tbilisio meras Giorgi Ugulava ir buvęs užsienio reikalų ministras Davitas Bakradzė. Jų teigimu, M. Saakašvilis sukūrė šią partiją, tačiau ilgainiui tapo ir jos pražūties priežastimi, kadangi jo asmeninės politinės ambicijos ir sąskaitų suvedinėjimas, o ne konstruktyvus dalyvavimas Gruzijos politikoje tapo partijos politikos ašimi.

Nuo „Jungtinio nacionalinio judėjimo“ atsiskyrę parlamentarai kol kas neskelbia naujos politinės jėgos pavadinimo, tačiau jų siekis – sukurti aiškiai provakarietiškai orientuotą, tačiau nuo M. Saakašvilio atsietą stiprią opozicinę jėgą, kuri galėtų išplėsti savo elektoratą ir tarp iki šiol vien dėl šio politiko vardo už ją nebalsavusiųjų.

Pirmasis testas laukia jau kitąmet, kai Gruzijoje įvyks savivaldos rinkimai. Sėkmingas šios naujos politinės jėgos pasirodymas taptų rimtu pagrindu įsitvirtinti nacionalinėje politikoje 2020-aisiais ir pakeisti šiuo metu pavojingą situaciją šalyje, kai valdančioji jėga turi absoliučią daugumą ir gali priimti sprendimus praktiškai be jokios atskaitomybės.

Tuo pačiu įvertinamos ir rizikos: sėkmingai pasirodyti vietos rinkimuose be geros partinės struktūros praktiškai neįmanoma, todėl daug kas priklausys, kokį kelią rinksis eiliniai „Jungtinio nacionalinio judėjimo“ nariai. Jeigu naujasis darinys nesugebės sukurti efektyvaus ir veikiančio partinio mechanizmo, gali būti, kad naujoji žvaigždė greitai užges, tuo pačiu dar ir palikdama M. Saakašvilio partiją smarkiai nukraujavusią.

Egzistuoja ženklų, kad skilimas ne atsitiktinis, o galimai surežisuotas tikintis pastarojo scenarijaus. Teigiama, kad žibalo į nesutarimų ugnį įliejo ir valdantieji, kadangi vienas iš skilimo iniciatorių G. Ugulava buvo anksčiau laiko paleistas iš kalėjimo, kur atliko bausmę už korupciją, kad galėtų aktyviai įsitraukti į šiuos procesus.

Kad ir kokios būtų skilimo priežastys, Gruzijos politikoje įvykę pokyčiai yra dideli ir gali baigtis įvairiai. Jeigu atsiskyrę opozicionieriai sugebės įsitvirtinti šalies politikoje, galima prognozuoti, jog galios balanso svarstyklės šalies partiniame gyvenime normalizuosis. Jeigu ne, o tuo pačiu nukraujuos ir pagrindinė opozicinė jėga, tad valdančioji „Gruzijos svajonė“ gali tik dar labiau įsitvirtinti. Jau dabar jai turint absoliučią daugumą, dar didesnės galios susitelkimas vienos partijos rankose galimai reikštų demokratinės šalies santvarkos pabaigą.

Vytauto Keršansko iš Rytų Europos studijų centro komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...