captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Išausti audimėlį...

Šie prasidėję 2017-ieji Seimo nutarimu sureikšminti kaip tautinio kostiumo metai. Kad išmoktume džiaugtis kultūros paveldu, išskiriančiu mus tarp kitų Europos tautų. Tuos rūbus, kuriuos šiandien regime liaudiškos muzikos koncertų, valstybinių švenčių metu, senajame Lietuvos kaime moterys ir merginos pačios išsiausdavo, pačios pasisiūdavo. Tik diena kiek pailgės, ir jos jau sėsdavo staklėsna. Sakydavo, net varnos, žiemą prie sodybos į medžius sutūpusios, karksi: „Ausk, ausk!“ Ir kiekvienoje kaimo troboje pasigirsdavo audimo staklių bildesys, nusakomas garsažodžiais: „Pykšt pokšt, tapu tapu, klepu klepu...“ Visos kaimo moterys mokėdavo šį taip reikalingą ir būtiną šeimai darbą. Tačiau kai kurios audėjos garsėdavo ypatingais sugebėjimais – kitos kopijuodavo jų raštus.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Senovėje tuose dvaruose, kurie augindavo linus, būta ir audimo dirbtuvių. Juose daugianytes plonas drobeles ausdavo vyrai, vadinami atkočiais. Horizontaliosios audimo staklės Lietuvoje žinomos nuo XIII a. Tai buvo pusstaklės be skersinio rėmo, jungiančio priekyje šonines sienas. Vilniuje įsteigus audimo mokyklą, nuo XIX a. pabaigos visame krašte paplito stovai – pilno rėmo plačiosios staklės. Jas sudaro metmenų ir audinio velenai, lazdelės su nytimis, pakojos nytims kilnoti ir lenta audėjai sėdėti. Audžiant naudojama šaudyklė su šeiva ataudų siūlui perkaišioti, sprąstis audiniui išplėsti. Stovus  iš uosio pagamindavo kaimo staliai, o skietai – atskiro amato dirbinys, įsigyjamas jomarke.

Pradedant austi, darant metimą, kitados būta visokių mitinių atodairų – „persergėjimų“. Sakydavo, pradėti šį darbą reikia ramią, be vėjo dieną, tik ne turgadienį, antraip audžiant pinsis siūlai, trūkinės gijos. Ir žiūrėdavo, kad kas neperžengtų nebaigto audeklo, tada kaip užkerėta – toliau audžiant labai mazgosi siūlai. Pataisyti reikalus yra tik vienas geras būdas: nagi reikia ištraukti iš krosnies pagaikštį, su kuriuo žarstytos žarijos, ir su rūkstančiu apeiti aplink stakles. Dar labai svarbu darbo pradžiai pasirinkti tinkamą mėnulio fazę. Apmesti audeklą negalima jaunam esant – audžiant suksis gijos. O štai apmetus senam mėneliui esant, audeklas bus tvirtesnis, o ir darbas eisis sparčiau. Beje, ir siūlai, suverpti delčioje, yra stipresni, atsparesni kandims. Per pilnatį pradėjus audimą, jis taip pat neblogai einasi. O štai siuvinį reikia atidėti iki tol, kol mėnulis pradės dilti: marškiniai stipresni bus, ir jokie „įnamiai“ juose neįsiveis. Sakydavo, kad per delčią susiuvus, nešvarumai prie rūbo „nekimba“.  Audžiama susikaupus, darbo niekas neturėtų trukdyti. Jei koks pusbernis nenusitverdamas užsiėmimo vis trainiojasi aplink stakles, tai audėja neapsikentusi pasiųsdavo jį pas kaimynus žiočių paskolinti. O žiotys – tai tarpas tarp pakojų, susidarantis jas minant. Tada tam žiopleliui į maišą kaimynė įdėdavo didoką akmenį – ir neškis namo visų gardžiam juokui. Kitą kartą būsi supratingesnis...

Audimo meno namuose būdavo mokomasi palaipsniui; dešimties metukų mergaitėms motinos teduodavo austi dvinyčius. Merginos kraičiui ausdavosi ir keturnyčius, ir aštuonyčius. Žinodavo, kol neprisiaus bent poros skrynių ar kuparų margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, tol piršliai lenks jos sodybą. Tad dainos žodžiais:

Staklelės naujos, drobelės plonos,

O mergužėlė kai lelijėlė.

Staklelės trinksėjo, drobelės blizgėjo,

O mergužėlė gražiai dainavo.

Šilkų nytelės, nendrių skietelis,

O šaudyklėlė kai lydekėlė ...

Užėjus su kokiu reikalu į trobą ir radus audėjėles riečiant audeklą į stakles, pasveikinti taip reikėdavę: „Padėk Dieve! Mačiau pamiškėj kiškis strūnas taiso!“ Džiaugiasi audėjos, jei kas domisi jų darbu, pagiria raštus ar spalvas. Labai įvairūs ir įdomūs yra rinktinio audimo raštų pavadinimai, kaip šit: žvaigždutės, arkliukai, žėgliukai, rykštelės, eglutės, grėbliukai, šakutės, šluotelės, kryžiokėliai, pinučiai, varteliai, arškietukai, kukučiai, varliukės, paukštukai, avižėlės. Vienoje iš kraštotyros ekspedicijų sugriuvusioje sodyboje radome medinę lentelę, abipus išmargintą išraižytais skaičių stulpeliais. Ko tik neprisigalvojome, stengdamiesi atspėti jos paskirtį. O pasirodo – tai audimo raštų kodas, kur skaičiai rodo pakojų minimo eiliškumą.

O kaip dažydavo siūlus? Lininius – alksnio žieve, ji duoda rudą spalvą su auksiniu atspalviu; rugiagėlių žiedai nudažo geltonai, truputį į žalumą; ramunės – šviesiai geltonai. Sumaišius beržo, liepos ir lazdyno žieves, siūlai nusidažo rudai raudonai, meškauogės suteikia sodrią juodą spalvą. Begalybę atspalvių galima išgauti iš organinių dažiklių.

Mūsų muziejuose, tarsi milžiniškose kraičio skryniose, sukaupta įvairiausių audinių ir siuvinių. Tai dideli lobiai lietuvių moterų grožio pajautai ir audimo meistrystei studijuoti. Štai vakar sukako 110 metų, kai Vilniuje atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Joje greta M. K. Čiurlionio bei kitų mūsų meno korifėjų darbų būta ir kaimo audinių...

Gera turėti namuose močiutės ar prosenelės rankomis išaustą lovatiesę, staltiesę ar rankšluostį. Kaip tai papuošia, sušildo tautiškumu net ir miestietišką būstą... Dabar labai retoje lietuviškoje sodyboje beišgirsi staklių bildesį. Ir Kaziuko mugėje tų tikrų lietuviškųjų audinių – nė su žiburiu... O kitados Vilniuje net ypatingo audinių kermošiaus būta, – per Petrines Antakalnyje kaimo audėjos jais prekiaudavo iš vežimų. Tačiau pasimokyti audimo šiandieną yra kur; visuose amatų centruose jau stovi audimo staklės, net ir sostinėje, Tamošaičių galerijoje. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...