captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ką daryti su Maskva?

Kokie bus ar galės būti Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai su Rusija Vašingtone į prezidento kėdę atsisėdus Donaldui Trumpui? Štai keli atsakingos Vakarų spaudos pamąstymai. Pradėsime nuo žvilgsnio į istoriją.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio vadinamasis „Vokietijos klausimas“ buvo pats didžiausias ir kiečiausias geopolitikos riešutas pasaulyje, – rašo amerikiečių žurnale „Foreign Policy“ Harvarde istoriją dėstantis, o Oksforde mokslo bendradarbiu dirbantis škotų istorikas Niallas Fergusonas ir tęsia, – trumpai drūtai tariant, tai buvo klausimas, ar vokiškai kalbančių žmonių sujungimas po viena valdžia sukurs pavojingai galingą valstybę pačiame Europos centre.

Atsakymą į šį klausimą, kaip Otto von Bismarckas ir prognozavo, davė tik kraujas ir plienas. Du didžiuliai, katastrofiški karai visai Europai atnešė smurtą ir naikinimą ir galų gale paliko Vokietiją nugalėtą ir padalytą. Kai ji 1990 m. vėl susijungė, demografinis sumažėjimas ir kultūriniai pokyčiai Berlynui taip atšipino nagus, kad suvienyta Vokietija tapo nebepavojinga.

Ir nors Vokietija dėl savo dydžio ir ekonominio stiprumo vis dar pirmauja Europos Sąjungoje, iš jos nebesklinda grėsmė.

To paties negalima pasakyti apie Rusiją. Ji vėl darosi agresyvesnė, nors jos ūkinis svoris gerokai sumažėjęs. Didžiausias ir sunkiausias XXI a. klausimas geopolitikoje ko gero ir bus: ką mums daryti su Maskva?

Kaip ir senasis Vokietijos klausimas, naujasis Rusijos klausimas susijęs su tuo, kad šalis užima centrinę poziciją. Vokietijos atveju tai buvo centrinė pozicija Europoje. Reicho klestėjimo viršūnėje Vokietija tęsėsi nuo Koblenco iki Karaliaučiaus, nuo Reino pakrančių iki Baltijos kopų.

O Rusija šiandien yra centre globaliniu požiūriu. Tai buvo vienintelė iš didžiųjų Europos imperijų, kuri Aziją pasiekė ne per jūras, o per žemę. Sovietų Sąjunga mirė neįtikėtinai ramia mirtimi lygiai prieš 25-erius metus šį mėnesį. Tačiau Rusijos Federacija vis tiek ištįsusi nuo Kaliningrado vakaruose iki pat Vladivostoko rytuose.

XIX a. įtampa tarp į Vakarus žiūrinčių Rusijos didmiesčių ir jos milžiniškų provincijos plotų Azijoje suteikė šalies rašytojams, romanistams ir dramaturgams, puikios kūrybinės medžiagos.

Ivanas Turgenevas ir Fjodoras Dostojevskis galėjo svarstyti, kokia kryptimi, – į Vakarus ar į Rytus? – Rusijai pasukti, tačiau niekas neginčijo, kad tokia dilema egzistavo.

Ir tai nebuvo tik geografijos apraiška. Baudžiavos institutas – ne tik iki jo panaikinimo, bet ir daug vėliau – reiškė, jog Rusijos ponui tereikėjo pasivažinėti po savo dvarus, kad atsidurtų toli, toli, labai toli nuo Europos.

Ir ši Rusijai vis dar kylanti Vakarų ir Rytų dilema šiandien virsta pagrindine tarptautinės politikos, ne literatūros problema. Iš vienos pusės Rusiją iš rytų spaudžia Kinija, jau seniai pranokusi Rusiją ekonomiškai ir demografiškai ir siekianti karinio pirmavimo Azijoje.

Iš kitos, Vakarų pusės Rusija turi skaitytis su Europa, kuri, nepaisant visos savo gerovės, dabar labiau susitelkusi politiškai į save pačią ir per daug pasikliauna Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kad kariškai apsigintų.“

Kaip savo naujausioje knygoje, „Pasaulio tvarka“, rašė buvęs JAV užsienio reikalų ministras Henry Kissingeris, „nuo Petro Didžioji iki Vladimiro Putino, nors aplinkybės keitėsi, tačiau ritmas išliko nuostabiai patvarus. Rusija yra unikaliai „euraziška“ galybė, ištįsusi tarp dviejų žemynų, tačiau nesanti visiškai sava nė viename iš jų.“

Ji savo geopolitikos pamokas išmoko „sunkiuose stepių kursuose, kur įvairios nomadų ordos kovoja už resursus atviroje teritorijoje su mažu kiekiu aiškiai nustatytų sienų.“

Todėl ir galima manyti, kad Rusijai mažiausiai įdomi tarptautinė tvarka. Tačiau V. Putinas tai, be abejo, neigtų. Jis teigtų, kad geriausias pasaulio tvarkos būdas – tas, kad didžiosios galybės gerbtų viena kitos įtakos sferas ir vidaus politikos skirtumus.

Kita vertus, Rusija aiškiai yra ta galybė, kuri labiausiai pasirengusi išnaudoti naujuosius kibernetinio karo įrankius. Nėra jokios abejonės, kad elektroninio įsilaužimo į Amerikos demokratų patrtijos kompiuterius priemonėmis Rusija bandė paveikti JAV prezidento rinkimus.

Neaišku tik tiek, kiek D. Trumpo komanda pati žinojo, kad jai Maskva teikia pagalbą. Ir, jei žinojo, tai ar už to slėpėsi koks nors slaptas sandėris – aš tau šitai, o tu man štai ką...

Kiekvienu atveju, Rusijos bandyme paveikti Vakarų valstybių rinkimus nėra nieko naujo. Tokias „psichologines operacijas“ abiejų pusių žvalgybos vykdydavo jau nuo Šaltojo karo laikų. Gal nauja technologija jas padarė lengviau vykdomas ir veiksmingsnes, tačiau jos (kitaip nei, pavyzdžiui, biologinis karas) dar nenusižengia tarptautinei teisei.  

Be to, D. Trumpas per rinkimų kampaniją nepasakė nieko tokio, kas jį įpareigotų būti V. Putino sąjungininku. Jis tepasakė: „Gal su V. Putinu turėsime gerus santykius. To nežinau, to tiesiog nenutuokiu. Galbūt, bet galbūt ir ne.“

„Tikrasis klausimas, kurį turime kelti, yra šis: kodėl Rusijai taip rūpėjo palenkti rinkimus D. Trumpo naudai? O atsakymas ne toks jau akivaizdus, kaip iš karto galėjo atrodyti. Bet jis skamba tikrai taip: Rusijai labai labai, tiesiog desperatiškai, reikia draugiškesnio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento negu juo būtų buvusi Hilllary Clinton.

Tad Maskvos kišimasis į Amerikos pilitiką atspindi ne jos stiprybę, ne jos strateginį rafinuotumą, bet jos silpnumą, jos priklausiomumą nuo Šaltojo karo taktikų, kaip antai psichologinių operacijų, – rašo N. Fergusonas žurnale „Foreign Policy“. Kitą kartą aptarsime jo ir kitų ekspertų konkrečius siūlymus D. Trumpui.

O gerą vardą turintis Šveicarijos laikraštis „Neue Zuercher“ savo straipsnyje „V. Putinas deda vilčių į D. Trumpą“ rašė, kad „D. Trumpo rėmėjai dalijasi klasiškomis rusiškomis vertybėmis. Jie turi tą patį įsivaizdavimą dėl pasaulio tvarkos.

O Maskva irgi nesuinteresuota ginklavimosi rungtynėmis. Jungtinės Amerikos Valstijos turi stipriausias karo pajėgas pasaulyje, to niekas neginčija. Tačiau Rusija stipresnė už bet kokį potencialų agresorių.“

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...