captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Esminiai skirtumai tarp Lietuvos konservatorių ir „valstiečių“

Prieš daugiau kaip 2500 metų Atėnų hoplitai – valstiečiai – nugalėjo persų kariuomenę Maratono mūšyje. Šiemet Ramūno Karbauskio bendražygiai – „valstiečiai” – nugalėjo konservatorius-krikdemus, socialdemokratus ir liberalus Seimo rinkimuose.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Ir tada, ir dabar laimėjo valstiečiai. Tik Graikijoje laimėjo valstiečiai be kabučių, laisvieji ūkininkai, apsišarvavę bronza. Dabar Lietuvoje laimėjo „valstiečiai” su kabutėmis, ne ūkinininkai, apsišarvavę įvaizdžiu.

Kabutės reiškia, kad laimėjusieji Lietuvoje nėra tikri ūkininkai ar tikri jų atstovai. Tačiau žodis „valstiečiai” partijos pavadinime vis dėlto pabrėžia, kad tai – ne tiek didmiesčio, kiek provincijos politinės kultūros ar bent jai pirmiausia skirtas produktas.

Trumpai kalbant, jie – ne miestiško, liberalaus, o veikiau „žemiško”, konservatyvaus pasaulėvaizdžio vėliavnešiai. Ne šiaip konservatyvaus, o konservatyvaus-agrarinio, galbūt kažkuria prasme – konservatyviaus-patriarchalinio pasaulėvaizdžio. Kaip ir minėti senovės Atėnų ūkininkai hoplitai, Maratono mūšyje nugalėję persus. (Tiesa, Lietuvos „valstiečiai” savo gretose turėjo ir išimčių).

Šis agrarinis konservatizmas, kaip knygoje „Kitokie graikai: šeimos ūkis ir agrarinės Vakarų civiliazacijos šaknys” rašo Victoras Davis Hansonas, sudarė senovės Atėnų valstybingumo pamatą. Būtent valstiečių, ūkininkų ideologija ir pasaulėjauta, jo požiūriu, buvo prie Vakarų civilizacijos ištakų.

Hansonas savo knygoje įrodinėja, kad senovės Atėnų paveikslas, prie kurio esame įpratę, yra smarkiai iškreiptas, ir reiktų jį gerokai pakoreguoti. Atėnų valstybę įsivaizduojame tik kaip filosofijos, menų, miestiškos kultūros ir jūrinio imperializmo – talasokratijos – tėvynę, kurioje visi žiūri Aristofano komedijas ir drauge juokiasi iš nevykėlio sodiečio Strepsiado.

Tačiau senovės Atėnai save suvokė ne vien dramaturgų ir juolab ne šiuolaikinių universitetų akimis. Būtent laisvieji ūkininkai, valstiečiai hoplitai buvo, anot Hansono, ne tik Atėnų valstybingumo branduolys, bet ir jų demokratijos, politinės kultūros stuburas. Ūkininkų hoplitų kaip ekonominio ir politinio ramsčio nuosmukis sutapo su Atėnų valstybingumo ir demokratijos nuosmukiu.

Šalia ties Helenizmo epochos slenksčiu išsivysčiusių jūrinės imperijos, miestiško mentaliteto ir su juo susijusio pasaulėžiūrinio liberalumo apraiškų egzistavo ir ši sodietiškai konservatyvi, paprastai nepastebima ir neįvertinama senovės Atėnų medalio pusė. Jis, pagal Hansoną, palaipsniui formavosi tarp laisvų helenų ūkininkų Tamsiaisiais amžiais po Kretos-Mikėnų civilizacijos žlugimo ir ne tik kaip įsitvirtinęs privačios žemės nuosavybės institutas, savarankiški namų ūkiai, bet ir kaip žemės savininkų politinė kultūra paklojo pamatus tam, ką žinome kaip senovės Atėnų civilizaciją.

Šis agrarinis konservatizmas daugeliu atžvilgiu buvo oligarchijjos ir liberalizmo oponentas, ilgai neužleidęs savo politinių pozicijų. Liberalizmo, kurio užuomazgas taip pat randame senovės Atėnuose tarp sofistų, bežemių, migrantų ir prekybinių besisteigiančios imperijos interesų. Šiuo požiūriu Atėnai net savo imperinio klestėjimo laikais toli gražu nebuvo grynoji talasokratija su vyraujančiu liberaliu miestiečio, kone bohemos mentalitetu, kaip kad neretai linkstama įsivaizduoti.

„Tikrieji graikai buvo ūkininkai ir pėstininkai, vyrai ir moterys anapus miesto sienų – tikrieji graikiškos gyvensenos ir kultūros atstovai”, – sako Hansonas. Žemė ir žemdirbystė, bendruomeniškumo ir valstietiško individualizmo pradų darna, o ne jūra ir jūriniam miestiškam mentalitetui būdingas liberalizmas, ne imperinis karingas turtų godumas ir kosmopolitinis individualizmas pirmiausiai kūrė senovės atėniečių moralinį ir politinį pasaulėvaizdį.

Carlas Schmittas Vakarų civilizacijoje mato įtampą tarp dviejų pradų – Žemės tvarkos ir Jūros tvarkos. Pastaroji naujaisiais laikais buvo atsakinga už liberalizmo iškilimą ir įsitvirtinimą. Istorinė priešprieša tarp iš Žemės tvarkos besisemiančio konservatizmo ir Jūros tvarka besiremiančio liberalizmo šiuo atžvilgiu matyti ir senovės Atėnuose, ir Romoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (kur per Antrąjį pasaulinį karą Jūros tvarka įsivyravo). Nieko keisto, jei tam tikrų šios priešpriešos atgarsių randame ir Lietuvoje.

JAV nors ir tapo šiuolaikinio pasaulio jūrinio, liberaliojo mentaliteto avangardu, nors šis avangardas ir žaižaruoja Niujorko ir Kalifornijos miestiškos galios patrauklumu, vis dėlto konservatyvus atsakas Californication kultūros nepalaužtuose kitokio pasaulėvaizdžio bastionuose buvo justi kad ir per Donaldo Trumpo pergalę šių metų rudenį. JAV yra išlikę net ir tradicinio agrarinio konservatizmo lopinėlių, ir tai nebūtinai liberalų pašiepiami redneckai. Hansonas stiprų agrarinio konservatizmo impulsą pastaraisiais dešimtmečiais įžvelgia kad ir nykstančioje Kalifornijos vynuogynų savininkų, vaismedžių augintojų kultūroje, ilgai atlaikiusioje vyraujančios Kalifornijoje kosmoplitinės liberalumo dvasios spaudimą. Šiuos vaismedžių augintojus ir jų politinį pasaulėvaizdį Hansonas lygina su senovės Atėnų ūkininkais hoplitais. Tai tikrai ne Hillary Clinton globalizmo rinkėjai ir ne Kserkso imperializmo padlaižiai.

Ar agrarinis konservatizmas, kokį jį mato Hansonas, arba Žemės tvarka grįstas konservatizmas, jei apie panašų dalyką kalbėsime Carlo Schmitto terminais, būdingas Lietuvos kaimui ir provincijai? O gal iš dalies ir didmiesčiams?

Apie tarpukario Lietuvą turbūt būtų galima drąsiai sakyti – „taip”. Apie šiandieną atsakymas būtų sudėtingesnis, nes gerokai pakito visuomenės santykis su žeme. Tačiau, kad ir koks jis būtų, nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir atsakymas į konservatizmo tapatumo klausimą – ką reiškia būti konservatoriumi Lietuvoje šiandien. Ar konservatizmas Lietuvoje gali ir turi būti liberalus, anglosaksiškas, „jūrinis”, ar vis dėlto jis gali ir turi būti bent iš dalies paremtas Žemės tvarkos archetipais?

Akivaizdu, kad klasikinių šaknų agrarinis konservatizmas turi ir nelabai didelę, ir, be to, kryptingai mąžtančią praktinę socialinę atramą. Lietuva, nors šįmet ir balsavo masiškai už „valstiečių” partiją, nebėra ta ūkininkų valstybė, kokia ji buvo tarpukariu.

Balsavimą už „valstiečius” vienas konservatorių politikas neseniai pavadino nostalgija sovietinei praeičiai ir kolūkiams. Su šitokiu „valstiečių” pergalės vertinimu nesutinku. Bet juk ir kaimo ūkininkų politinėmis simpatijomis tos pergalės nepaaiškinsime. Tikrų ūkininkų rinkėjų Lietuvoje palyginti nedaug, o kolūkinė kaimo praeitis vargu ar laikytina agrarinio konservatizmo vertybių dirva.

Tačiau greičiausiai galime daryti prielaidą, jog žmogaus ryšys su žeme Lietuvoje istoriškai ir kultūriškai gan stiprus ir nesusiveda vien į žemės ūkį kaip gyvenimo ir mąstymo būdą. Konservatvioji Žemės tvarka, pagal Schmittą, nėra vien žemės ūkis. Žemės tvarkos principą ir juo grindžiamą politinį bei moralinį pasaulėvaizdį turime suvokti gerokai plačiau.

1999 metais su draugu keliaudami po didelį miško masyvą Žemaitijoje užėjome į vienkiemį, kur du senukai – vyras su žmona, jau susiruošę kitąmet palikti sodybą ir išsikraustyti gyventi į kaimą pas vaikus, mus vaišino pienu ir pasakojo apie kaimynystę. Jų žodžiais, kažkur toliau esąs vienkiemis, kuriame gyvena „tikri žmonės”, o dar toliau – vienkiemis su „netikrais žmonėmis”. Blogas žmogus – netikras žmogus. Tą patį, ką du senukai gūdžioje Žemaitijos girioje, apie žmogų ir jo prigimtį sako Aristotelis.

Ši paprasta sveiko proto moralė, kai kalbama apie tikrus ir netikrus žmones, yra daug laiko brandai, kaip ąžuolui užaugti, reikalaujantis konservatyvus paprastumas, Martino Heideggerio nuostabiai aprašytas „Lauko kelyje”. Tai paprastumas, kuriame, Heideggerio žodžiais, glūdi tiesa apie didžius ir nepraeinančius dalykus. Heideggerio „Lauko kelias” yra konservatoriaus būdas grįžti prie Žemės tvarkos ar eiti jos link, suvokti ją ir priimti, neužsiimant žemės ūkiu ir net negyvenant kaime.

Žemės tvarka politiškai ir kultūriškai gali būti suvokiama kaip liberalizmo, o kartais ir juo paremto anglosaksiškojo liberaliojo konservatizmo, priešybė. Ji labiau dera su vadinamosiomis tradicinėmis vertybėmis ir, kas taip pat labai svarbu, klasikine dorybių tradicija nei liberaliuoju konservatizmu. Žemės tvarkai artimas konservatizmas pagrįstai gali būti vadinamas klasikiniu konservatizmu, kurio ištakos siekia Hansono aprašytą senovės Atėnų demokratiją.

Klasikinis konservatizmas yra minties tradicija, bet ne griežta ideologija, reikalaujanti besąlygiškos ištikimybės kuriems nors, kaip mėgsta sakyti ideologai, „giliems įsitikinimams”. „Gilių įsitikinimų” retoriką gerai įvaldę politikai šią gražiai skambančią sąvoka dažnai naudojasi tiesiog pridengdami savo fundamentalizmą ir fanatizmą.

Išgirdę iš konservatyvių Lietuvos politikų žodžius „mano giliu įsitikinimu”, galime spėti, kad jie jau rengiasi ką nors drausti ir bausti. Deja, tų pačių „gilių įsitikinimų” vedami jie mėgsta kištis ir reguliuoti tokias sritis, kuriose jų vertybiškai fundamentalistinės veiklos kitaip nei „politine ginekologija” nepavadinsi.

Klasikiniam konservatizmui turėtų būti svetimas tiek laisvosios rinkos ir politinio korektiškumo fundamentalizmas, neretai matomas tarp liberaliųjų konservatorių, tiek „gilių įsitikinimų” fundamentalizmas, būdingas kai kuriems krikščioniškąsias vertybes kaip savo politikos akstinus pabrėžiantiems konservatoriams.

Lietuvoje krikščionimis demokratais besivadinanti partija, anksčiau vadinta ir dažnai tebevadinama konservatoriais, klasikiniam konservatizmui įsipareigoja ir atstovauja gana menkai. Joje kur kas labiau matyti pasidalijimas į du flangus – liberaliuosius ir „gilių įsitikinimų” konservatorius. Dalis pastarųjų vadina save krikščionimis demokratais.

Politinėje plotmėje šio partijos pasidalijimo į du flangus padarinys yra arši konkurencinė kova, viena vertus, su liberalais, kita vertus, su „valstiečiais”. Vieni konservatoriai iš visų jėgų stengiasi būti kuo jaunesni ir aktyvesni feisbuke, šypsodamiesi Češyro katino šypsena, kur šypsenos netrūksta, bet taip ir nepasirodo katinas, o kiti rungtyniauja su „valstiečiais” dėl to, kurių įsitikinimai bus gilesni, kai reikės skaičiuoti embrionus arba pamokyti moteris ginekologijos klausimais.

Ir vienų, ir kitų politinės perspektyvos šiandien atrodo ne itin šviesios. Liberaliesiems konservatoriams praėję Seimo rinkimai turėjo tapti pamoka, kuri būtų parodžiusi, jog liberalių pažiūrų rinkėjai mieliau renkasi Liberalų sąjūdį nei krikščionis demokratus. Tačiau Liberalų sąjūdį sukrėtęs skandalas šią pamoką atšaukė, ir liberalumo link pasukusiai Tėvynės sąjungai šiuo atžvilgiu tiesiog labai pasisekė. Jei Liberalų sąjūdis po skandalo atgaus jėgas, konkurencija taps gerokai aršesnė, o 2016 m. sėkmė gali nebepasikartoti.

Maža to, pasaulio tendencijos politinėje dešinėje taip pat yra labai nepalankios būtent liberaliesiems konservatoriams. Tai rodo ir referendumas Britanijoje, ir prezidento rinkimai JAV, ir artėjantys Prancūzijos prezidento rinkimai, ir Angelos Merkel vadovaujamos partijos nuosmukis, ir, galų gale, tai, kad liberaliojo konservatoriaus vadovaujama Tėvynės sąjunga pralaimėjo rinkimus konservatyviems valstiečiams, pabrėžusiems kai kurias Žemės tvarkos vertybes.

Savo ruožtu krikdemiškas Lietuvos konservatorių flangas turi sunkiai išsprendžiamą matomumo problemą. Antai Saulius Skvernelis, būdamas liberalesnis už Ramūną Karbauskį ir daugumą jo politinės komandos narių, visiškai neužgožia konservatyvesnių bendražygių. Atvirkščiai – konservatyvieji „valstiečiai” neretai užgožia S. Skvernelį.

Tuo metu Tėvynės sąjungos įvaizdį labiau lemia partijos pirmininko liberalusis konservatizmas. Konservatyvesnių politikų žodžiai šiomis aplinkybėmis skamba ne kaip aktyvios politinės rinkodaros dalis, o kaip dešiniojo sparno ištikimų rinkėjų ir partijos narių nuraminimas: „viskas gerai, mes tebesame ir tebegalvojame panašiai”. Į tradicionalizmą linkusiems rinkėjams šito gali nepakakti, ir jie gali pradėti aktyviau dairytis į R. Karbauskio partiją.

O ši gali pasiūlyti jiems ne tik vertybių tradicionalizmą, bet ir socialinį jautrumą, kuriuo liberalieji konservatoriai paprastai nepasižymi. Politinės komunikacijos požiūriu tai – labai svarbi aplinkybė, į kurią noriu atkreipti jūsų dėmesį. Tai, kad ir valstiečiai, ir vadinamasis krikdemiškas TS flangas pabrėžia tas pačias tradicines vertybes, kovoja ne tik su žalingais įpročiais (kas sveikintina), bet ir su pagalbiniu apvaisinimu, nereiškia, kad rinkėjai iš jų gauna tą pačią žinią. Net jeigu jie kalba apie tą patį.

Nes krikdemų kalbėjimas skamba perdėm ideologiškai ir sukelia mažiau empatijos. Jų kalbėjimas vertybinėmis temomis jau seniai tapo įprastas ir skamba ne kaip nuoširdus rūpinimasis žmonėmis, o tik kaip savo ideologinių nuostatų – „gilių įsitikinimų” – kartojimas. Kam rūpi tas įsitikinimo gilumas? Juk ne apie šulinius ar gręžinius kalbame.

Savo ruožtu, kai „valstiečiai”, tarkime, stoja į kovą su alkoholiu, rinkėjas girdi ne tik ideologiškai grįsta vertinimų ir ribojimų kalbą, bet ir nuoširdų rūpinimąsi žmonių sveikata. Net tas rinkėjas, kuriam pikta dėl akcizų ir specializuotų parduotuvių bei kitų alkoholio prieinamumą ribojančių priemonių, pajunta „valstiečių” norą, kad ne tik žmogus pasirūpintų savo valstybe, kaip kad ragino Johnas F. Kennedy ir kaip mėgsta kartoti Lietuvos dešinieji, bet ir kad valstybė rūpintųsi žmogumi.

Čia yra esminis skirtumas tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių” socialinio konservatizmo pastangų. Už kiekvienos R. Karbauskio „valstiečių” iniciatyvos ką nors riboti ar drausti, remiantis visuomenės sveikatos sumetimais ar religiniais įsitikinimais, rinkėjai pamato kitą labai svarbią žinią – kad „valstiečiams” artima globėjiškos, paternalistinės valdžios ir valstybės idėja. Kad jie šūkį „negalvok, ką valstybė gali duoti tau, pagalvok, ką tu gali duoti valstybei” yra linkę gerokai pakeisti arba net apversti apie žmogų galvojančios valstybės link.

Tuo metu konservatorių, kad ir ką jie sakytų, niekas paternalizmu, jautrios ir globėjiškos valstybės siekiniu nė iš tolo neįtars. Ir jų žinia eilinį kartą nuskambės tik kaip ideologinės nuostatos kartojimas: „norime apriboti ir uždrausti ne todėl, kad galvojame apie paprastą žmogų, o todėl, kad geriau žinome, ko reikia ir nereikia paprastam žmogui”. Ta pati nuostata vienu atveju nuskamba socialiai jautriai ir demokratiškai, o kitu – nelabai. Tad „valstiečiai” politinės komunikacijos požiūriu vis dar turi nemenką empatijos pranašumą: kalba žmonėms apie draudimus ar papildomą apmokestinimą, o žmonės išgirsta nuoširdų valdžios rūpestį.

Dar viena problema, kuri iškyla neliberaliems konservatoriams-krikdemams, esantiems arčiau Schmitto Žemės tvarkos nei Jūros tvarkos, yra šių dienų geopolitinė konsteliacija. Jūros tvarką iš dalies įkūnija mūsų NATO sąjungininkai, o Žemės tvarką įkūnija Rusija. Šią problemą mėgsta kaip ideologinį ginklą naudoti kairieji liberalai, aiškinantys, kad dabartinė Europos ir JAV dešinė esanti radikali ir prorusiška.

Atsakyti į šį liberaliosios kairės intelektualų kaltinimą – rimtas iššūkis Lietuvos konservatyviems dešiniesiems. Guodžia tai, kad šiais didžiulio atotrūkio tarp tikrovės ir įvaizdžio laikais liberaliųjų intelektualų intelektualumas mieliau renkasi įvaizdžio, statuso, patogumo ir atrodymo apartamentus nei tikrovės kietoką Žemę.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos misija šiuolaikinėje Lietuvoje” 2016-12-14.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close