captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kai melai perdirbinėjami į faktus

Šįkart užsienio spaudoje – tikras temų margumynas, besikoncentruojantis į Europą, tačiau nepaliekantis ir Amerikos. Pradėsiu nuo Europos ir nuo rinkimų, bet ne buvusių Austrijoje, o būsimų Prancūzijoje, kurios dabartinis prezidentas Francois Hollande`as pareiškė šio posto nebesieksiantis.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Nyderlandų dienraštis „NRC Handelsblad“ rašė kad, „Prancūzijos socialistams dabar nebereikės žengti į rinkimų areną su kandidatu, dėl kurio jau iš anksto aišku, kad jam jokių šansų laimėti nėra. Kas socialistų partijos vardu stos į kovą su nuosaikiai dešiniuoju François Fillonu ir kraštutinių dešiniųjų Marine Le Pen, bus nuspręsta per pirminius rinkimus kitą mėnesį.

F. Hollande`o pasitraukimas pralaisvina vietą ministrui pirmininkui Manueliui Vallsui. Bet ir buvęs ūkio ministras Emmanuelis Macronas pareiškė sieksiąs kandidatūros.

Kiekvienu atveju F. Hollande`o sprendimas yra paslauga partijai, tačiau sykiu ir skausmingas pralaimėjimas visai kairiųjų stovyklai.“

Pozityviai apie galimą M. Vallso kandidatūrą atsiliepė Ciuricho dienraštis „Tages-Anzeiger“. Jo nuomone, „premjero M. Vallso asmenyje socialistai turi reikalingų savybių kandidatą: jis pasirengęs reformoms, tačiau be F. Fillono reikalaujamų žiaurumų. Jis propaguoja teisę ir tvarką, tačiau be Marine Le Pen ksenofobinių ekscesų.

O tai, kad F. Hollande`as kandidatuoti atsisakė, yra ir bandymas apsaugoti kairiuosius nuo galios praradimo.“

Pasak Prancūzijos sostinės laikraščio „Parisien“, „M. Vallsas yra ambicingas ir narsus vyras. Užuot laukęs galimybių vėliau, jis nutarė tempą pagreitinti ir spausti F. Hollande`ą trauktis iš kelio.

Bet tapęs natūraliu kairiųjų kandidatu, M. Vallsas nebegali žengti atgalios. Štai dabar jis ir atsistojo prieš beveik neišsprendžiamą užduotį – suvienyti partiją, kurią jo paties veikla būnant ministru pirmininku tiesiog išardė.“

Kitaip akcentus sudėliojo Varšuvos laikraštis „Rzeczpospolita“. Jo žodžiais, tai ne M. Vallsas, o „F. Hollande`as paliko prancūziškąją kairę mirtinoje būsenoje. Jam nepavyko nei apginti socialinę valstybę, kaip jis rinkimų kovoje žadėjo, nei ją reformuoti. 

Geriausias to įrodymas – milžiniškas nedarbo procentas. Lyg to neužtektų, Prancūzija kenčia nuo didžiulio įsiskolinimo. Į šią spragą dabar šoka Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas, kuris darbo žmonėms jau ir taip yra pats pirmas pasirinkimas.“

Jei svarbūs rinkimai Prancūzijoje kitąmet dar įvyks, tai Amerikoje jie jau įvyko ir pradeda ryškėti pirmieji būsimojo prezidento D. Trumpo pasirinkimai į ministrus.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ džiaugėsi, jog gynybos ministerijai vadovaus į atsargą išėjęs jūrų pėstininkų generolas Jamesas Mattisas. Jis „ne tik skaidriai žvelgia į strateginius reikalus, bet ir nestokoja drąsos pasipriešinti. Kaip buvęs Artimaisiais Rytais užsiimančios regioninės karo vadovybės viršininkas, jis puikiai susipažinęs su iššūkiais nuo Sirijos ligi Irano.

O pasitraukęs į dimisiją, J. Mattisas neslėpė savo įsitikinimo, kad B. Obamos vyriausybė savo sumažėjusiu dėmesiu Artimiesiems Rytams, savo nesiorientavimu, kaip kovoti su „Islamo valstybe“, savo naivumu Irano atžvilgiu, tik pakenkė amerikiečių interesams.

Jeigu jis šiais atžvilgiais įtikins ir D. Trumpą, būtų tai bent pirmas žingsnis geresnės strategijos link.“

Bet ir „New York Times“ pagyrė, kad „Pentagonui vadovauti pasirinktas patyręs vyras“, ir tarė, jog „H. Mattisas galėtų į Baltuosius Rūmus įvesti proto balsą“, nes šiaip „jiems vadovaus pavojingai tamsuoliškas prezidentas, ligi šiol gerokai per mažai domėjęsis priešingomis nei jo paties nuomonėmis.

Jau ir praeityje generolas J. Mattisas atstovavo pozicijoms, prieštaraujančioms paties D. Trumpo per rinkimų kampaniją išreikštiems įsitikinimams. Pavyzdžiui, dėl kankinimų naudojimo ar atominės sutarties su Iranu. Kankinimus J. Mattisas atmeta, o sutartį su Iranu jis nori išlaikyti.“

Urugvajaus sostinės dienraštis „Pais“ domėjosi, „kokie bus D. Trumpui prezidentaujant Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai su Lotynų Amerika“ ir prognozavo, jog pastaroji „galėtų suartėti, jeigu D. Trumpas savo ketinimus įgyvendins ir pastatys Valstijas nuo Meksikos skiriančią sieną, išvarys milijonus nelegalų, panaikins ar naujai suderės laisvosios prekybos sutartis ir baigs santykių su Kuba normalizavimą. 

Gali, žinoma, būti taip, kad D. Trumpas ne visus savo planus pavers tikrove ir, pagaliau atsisėdęs į Baltųjų Rūmų vadovo krėslą, sugrįš į protą. Tačiau jau dabar jo pigus populizmas Jungtinių Valstijų įvaizdžiui daugiau pakenkė negu padėjo.“

Antradienį Eseno mieste vyko Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) suvažiavimas. Ta proga Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ bendradarbis Dirk-Oliveris Heckmannas kalbino Heinerį Geisslerį, buvusį  tos partijos generalinį sekretorių ir pirmiausia paklausė jo dėl bauginančių procesų Europoje.

Girdi, Austrijoje vos vos prezidentu netapo kraštutinis dešinysis, Italijoje prasidėjo valdžios krizė, daugumai italų nepritarus ministro pirmininko Matteo Renzi inicijuotam konstituciniam referendumui, anksčiau Didžioji Britanija nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos, Amerikoje prezidento rinkimus laimėjo D. Trumpas, o Prancūzijoje dabar gerų galimybių juo tapti turi M. le Pen.

„Argi tai Jums nekelia rūpesčio dėl 2017-ųjų?“, – klausė Vokietijos radijo žurnalistas seno vokiečių krikščionio demokrato, o tas atsakė:

„Iš tiesų tai poslinkiai, kuriuos reikia stebėti rūpesčio pilnomis akimis, nes įsigali žmonės, kurie akivaizdžiai nebenori leisti etinėms vertybėms būti politikos pagrindu.

Amerikiečių išsirinktas prezidentas melavo, meluoja, apgaudinėja, sukčiauja dėl mokesčių, diskriminuoja moteris, agituoja prieš užsieniečius. O V. Putinas, Rusijos prezidentas, apie jį kaip reikiant dar visai nė nekalbėjome.

Jis juk nuo pat pradžių kaip KGB agentas išmoko apgaudinėti ir meluoti – ir tai praktikuoja ir politikoje. O dešinieji populistai, nuo „Alternatyvos Vokietijai“ iki Marine Le Pen  tai pamėgdžioja.

Šiandien tai vadinama postfaktine ideologija. O tai reiškia – kas iš tikrųjų įvyko, tas nebegalioja, tačiau melai perdirbinėjami į faktus.

Todėl šiuo metu gyvename labai sunkius, beveik piktybiškus laikus, užtat tuo svarbiau, kad tokia partija kaip Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU) kartu su savo kanclere čia duotų stiprų priešingą signalą, nes tai reikštų viltį ir visai Europai“, – sakė Vokietijos radijui politikos veteranas H. Geissleris.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...