captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Intelektualiniai D. Trumpo pirmtakai

Donaldas Trumpas užgavo tokias netgi intelektualias stygas, apie kurias jis ko gero pats nenutuokė. Štai Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ paskelbė straipsnį „Kur Trumpas galėtų pasikliauti Jean-Jacques Rousseau“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Jame rašoma šit kaip: „Jean-Jacques Rousseau išplėtota kosmopolitinės komercializacijos kritika ligi šiandien teikia nacionalistams argumentus. Prieš migrantus burnojantis Donaldas Trumpas sau galėtų rasti paspirties 1762 m. išleistoje Rousseau knygoje „Emilis, arba Apie auklėjimą“, kurioje prancūzų filosofas teigė, jog „kiekvienas patriotas atsiriboja nuo svetimųjų.“

Šį Rousseau išpuolį prieš XVIII-ojo amžiaus kosmopolitinius elitus šiandieninis indų eseistas Pankey Mishra, žvelgdamas atgalios į istoriją, vertina kaip pranašišką veiksmą.

Juk šiemet Donaldas Trumpas savo rinkimų kovoje kreipėsi ne į globaliojo elito atstovus ir teikė pirmenybę ne jiems, bet į pirmą vietą kėlė aukštojo išsilavinimo negavusius ar net ir vidurinės mokyklos nebaigusius sluoksnius.

O ir „Brexito“ atveju eiliniai žmonės smarkiai niršo dėl „nerinktų elito atstovų“ ir apsiskelbusių „ekspertų“.

Tai, pasak P. Mishros, ir yra tas globalinis sąjūdis, kuris mus verčia daryti išvadą, kad daugialypės Amerikos ir Europos visuomenės ima savo principus nusistatyti iš naujo ir tai daro tokiais būdais, kuriais pripažįstamos kitokios religinės ir ideologinės pasaulėžiūros.

Bet tai reiškia, kad atsisakoma daugelio dar iš Švietimo amžiaus paveldėtų, tačiau savo laikus jau atgyvenusių mąstymo formų ir struktūrų.

XVIII šimtmetį prancūzai Montesquieu ir Voltaire`as bei škotas Adamas Smithas, svajodami apie universalią civilizaciją, puoselėjo visos žmonijos tobulinimo projektą, labai panašų į tą, kurį per pastaruosius du dešimtmečius karštligiškai skatino ekonominės globalizacijos spartintojai.

Dabar globalus sukilimas prieš šią kosmopolitinę modernybę ją panardino į chaosą, kurio tik viena išraiška – Donaldo Trumpo išrinkimas daugeliu atžvilgiu stipriausios pasaulio valstybės prezidentu. 

„Aš myliu tuos, kurie neišsilavinę“, – dar vasarį laimėjęs vienuose iš pirminių rinkimų sakė jis. Ir po to D. Trumpas daugelį kartų savo kritikos strėles nutaikė į Amerikos vienokį ar kitokį elitą ir jo „užliūliuojančias dainas apie globalizaciją“.  

Taip pat ir britų rinkėjai, paklausę „Brexito“ aktyvistų šūkių, kad reikia „atsiimti“ šalį, kuriai gresia nevaldoma imigracija ir niekieno nerinkti „elitai“ ir „ekspertai“, paskelbė 50 metų europinę integraciją niekine.

Kitose Vakarų Europos šalyse, kaip ir Izraelyje, Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, kunkuliuoja į pavojingą mišinį sumestos demagoginės visokio etninio, tautinio, religinio identiteto ištaros. Net ir Indijoje kraštutinieji induistai degte dega tuo, ką jie vadina „teisėtu pykčiu“ prieš liberalių pasauliečių elitą.  

Taigi visa tai, ką XVIII šimtmečio švietėjai siekė įtvirtinti kaip kiekvieno asmens racionalius interesus puoselėjančio verslo, mokslo ir meno vienijamą universalią civilizaciją, dabar į chaotišką bedugnę nubloškė prieš šią kosmopolitinę modernybę sukilę eiliniai žmonės.

Ir niekas kitas, kaip tik Rousseau, jeigu šiandien iš dausų stebėtų mūsų dabartinę nepavydėtiną padėtį, negalėtų taip įtikinamai sušukti: „ o ką, argi aš nesakiau, kad taip bus?“.   

Tai nepatogus ir lengvai sudirginamas savamokslis iš Ženevos, kurį mūsų laikų filosofas ir idėjų istorikas Isaiah Berlinas įsimintinai pavadino „ginčytiniausiu kultūros profanu istorijoje“.

Juk Rousseau savo raštais, pradėtais skelbti – ir tuoj pat draudžiamais – nuo 1750-ųjų, skleidė pasibjaurėjimą didmiesčių ponų tuštybe ir pasipūtimu, kurstė nepasitikėjimą technokratais ir tarptautine prekyba, bet ir pasisakė už tradicinius papročius bei vertybes.

Voltaire`as, kurį su Rousseau rišo ilgas ir aistringas priešiškumas, jį vadino „vargšu dvasios driskiumi“, siekusiu „įkurti brolišką žmonių susivienijimą per vargšams leidžiamą turčių suniokojimą“.

Šaltojo karo laikais kritikai I. Berlinas ir Jacobas Talmonas vaizdavo Rousseau kaip totalitarizmo pranašą.

O nūnai, kai platieji viduriniai sluoksniai Vakaruose stagnuoja ir milijardai kitų ir kitur vos vos, bet kapstosi iš skurdo, jiems prieš akis sušviečiant neišpildomoms gerovės svajonėms, – tai Rousseau „užsiciklinimas“ kabutėse ties psichinėmis nelygybės pasekmėmis veikia dar pranašiškiau ir sykiu dar labiau trikdo.

Rousseau iš vidaus aprašė tą pamatinę modernių laikų patirtį – būti pašaliečiu. Kai ji po 1740-ųjų metų kaip trisdešimtmetis pakliuvo į Paryžių, jis buvo tarsi su šaknimis išrautas stebėtojas, priverstas kovoti su sudėtingais jausmais – su pavydu, žavėjimusi, bjaurėjimusi, atmetimu, – kuriuos jam sukėlė tik į save patį įsistebeilijęs elitas.

Savo bendraamžių Prancūzijoje išjuoktas, jis kitur Europoje rado susižavėjusius skaitytojus. Jauni vokiečių mąstytojai iš provincijos, kaip antai Johannas Gottliebas Fichte ir Johannas Gottfriedas von Herderis, didžiai neapkentė kosmopolitinių universalistų.

Ir daugelį iš mažų miestelių kilusių revoliucionierių, pradedant Robespierre`u, įkvėpė 1762 m. išleista Rousseau knyga „Apie visuomenės sutartį“ ir joje išsakyta viltis, kad nauja politinė santvarka galėtų išgydyti nelygios ir komercijai atsidavusios visuomenės negalavimus“, – teigia P. Mishra, 1969 m. gimęs ekonomistas, sociologas, eseistas ir romanų autorius, pakaitomis gyvenantis Londone ir gimtojoje šiaurės Indijoje, ir šiemet parašęs esė „Kaip Rousseau išpranašavo Trumpą“, o kitais metais išleisiantis knygą „Pykčio amžius – dabarties istorija“.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...