captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. 3D tikrovė

Naujųjų amžių daugiabriaunė 3D raiška, persmelkusi kasdienę buitį, veržiasi ir į kitas gyvenimo sritis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tampame vartotojų ir prekybininkų siūlomų akcijų gaudytojų tauta. Simboliška, kad ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai Seimo rinkimams buvo pasirinkę programą „Naujas planas“. Tarsi rinkėjai būtų kokie „Bitės“ ar „Omnitel“ klientai, o ne piliečiai, kuriems valdžia, kaip ji pati mėgsta tvirtinti, tarnauja.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Senais laikais buvusį populiarų ėjimą į kino teatrą pakeitė drybsojimas prie televizoriaus. Užuot keliavę į muziejų, ką daro pasaulio didmiesčių gyventojai, mūsiškiai kėblina į prekybos centrus. Simboliška, kad istorijos neišmanantis ir Graikijoje nesilankęs tautietis žino tik vieną Akropolį – prekybos centrą.

Gyvenimą vis labiau užgožianti buitis ir akcijos į šoną stumia amžinąsias vertybes. Jos, tarsi nukainotos prekės, grūdamos į paskutines lentynas. Kiek per 26-erius metus atsirado naujų kultūros įstaigų? Vilniuje lengviau suskaičiuoti išnaikintus kino teatrus, negu išdygusius prekybos centrus. Jeigu ant vienų svarstyklių sudėtume visas naujas kultūros ir sporto įstaigas, prekybos centrų jos nenusvertų. Regint kone kas mėnesį duris atveriančius naujus prekybos centrus, ima atrodyti, kad ketiname priimti visus į Europą besiveržiančius pabėgėlius.

Taigi krikščionišką požiūrį keičia komercinė ir korupcinė pasaulėžiūra. Prekybos centrai tampa darbuotojų įkalinimo vietomis. Patalpas nuomojantys prekybos centrų savininkai reikalauja, kad krautuvės veiktų kasdien iki vėlumos. Šiems susitarimams paklūstantys parduotuvių vadovai verčia darbuotojus kiekvieną dieną dirbti po dvylika valandų. Net ir savaitgaliais, kai saulei nusileidus dažnai teužsuka vos vienas kitas pirkėjas, sostinėje veikiančių prekybos centrų durys rakinamos 21–22 valandą. Taip savotiškoje belangėje bėga pardavėjų dienos ir mėnesiai, keičiasi sezonai ir metai. Katalikams svarbų sekmadienį pardavėjos, it kokios naujųjų laikų izauros, šv. Mišias švenčia darbo vietoje. Dievo stalą joms keičia prekystalis. Valdžia tai žino, bet tik dūsauja ir skėsčioja rankomis. Jeigu atsirastų drąsuolių, kurie ryžtųsi kreiptis į teismus, pagal nusistovėjusias tradicijas pergalę švęstų ne piliečiai. Ginti pažeistas savo teises gali pradėti tik tada, kai valdžios institucijose turi pažįstamų žmonių, kitaip tariant, „stogą“.

Naujos mados smelkiasi ir į viešąjį sektorių. Tokių iškreiptos demokratijos pavyzdžių – nors vežimu vežk. Musninkų gimnazija ieško muzikos mokytojo, kuriam gali pasiūlyti 250 eurų algą. Tuo tarpu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, vadovaujamas Gintauto Kėvišo, sugeba per Kipre įregistruotą įmonę, kuriai vadovauja jo sūnus, susitarti dėl rumunų dainininkės koncerto Lietuvoje už 85 tūkstančius eurų, nors bendraujant tiesiogiai kontraktai yra gerokai pigesni.

Jeigu būsimoji Lietuvos karta užaugs be muzikos pamokų, mokydamasi iš televizoriaus ir radijo, Operos ir baleto teatras ateityje galės samdyti antro ryškumo baltarusių ar latvių solistus, taigi ir sutaupyti. Tačiau kiek galima skriausti vieną ir puoselėti kitą sritį? Tokių lietuviškų skirtumų nerasi net ryškiausių kontrastų valstybėse.

3D raiškos ekrane viskas atrodo ryškiau ir aiškiau. Tačiau Lietuvos tikrovė, bandant įsižiūrėti į ją, darosi vis blausesnė. Ryškėjant ekranams, tikrovė vis labiau grimzta reklaminių burbulų ir akcijų migloje. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...