captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Keršanskas. Ar po „Brexit“ ir D. Trumpo kita stotelė – Prancūzija?

Netikėtos referendumo Britanijoje ir, dar labiau, prezidento rinkimų Jungtinėse Amerikos Valstijose baigtys privertė suklusti: kas toliau? Pirštu besti toli nereikia, nes didžiausiose Europos valstybėse per ateinančius metus tokių iššūkių laukia ne vienas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar jau akivaizdu, kad net ir šimtametes demokratines tradicijas turinčiose visuomenėse pokyčius politinėje erdvėje lemia jau seniai atsiradę, tačiau šiandien itin sustiprėję lūžiai. Tylioji dauguma, kultūriniai karai, protestas prieš globalizaciją, liberaliosios demokratijos grimasas ar valdantįjį istablišmentą – tai tik atskiros bendro paveikslo detalės.

Abipus Atlanto rezultatai, kurių nesitikėjo absoliuti dauguma, buvo priimti tik labai nedidele persvara. Todėl kalbėti apie esmines permainas dar gali būti ankstoka. Vis dėlto, didelis šansas, kad iš lėto vyksta esminis lūžis Vakarų pasaulyje.

Ir visgi grįžtant prie klausimo „kas toliau?“ daugelio akys pirmiausia krypsta į Prancūziją. Tad pabandykime po ją pasižvalgyti ir mes.

Vėlyvą kitų metų pavasarį Prancūzijoje įvyks prezidento rinkimai. Nors kol kas ne visi pagrindiniai į šį postą pretenduojantys politikai yra patvirtinę savo kandidatūrą, tam tikros tendencijos jau yra išryškėjusios. Dabartinis šalies vadovas Francois Hollande`as turi galimybę siekti antros kadencijos šiame poste, tačiau jis jau įsirašė į šalies istoriją kaip nemėgstamiausias valstybės vadovas. Šių metų vasaros apklausos duomenimis, beveik devyni iš dešimties prancūzų yra nusivylę F. Hollande`o darbu. Tai lemia politinės kairės susiskaldymą, nes dabartinio prezidento kandidatūra būtų automatinis pralaimėjimas, o atsiradęs galimybių langas paskatino tarpusavio kovas, kurios silpnina kairės galimybes apskritai mesti rimtą iššūkį rinkimuose.

Šiuo metu aišku tik viena – kad radikalios dešinės lyderė Marine Le Pen daugelyje apklausų lenkia visus savo galimus priešininkus. Ir tai nesunku paaiškinti: imigracija ir gilios multikultūralizmo problemos, terorizmas ir nacionalinis saugumas yra dominuojančios rinkimų kampanijos temos. Tos, kurios yra Nacionalinio fronto arkliukas jau daugelį metų, o po paskutinių kelių teroro atakų bangų Prancūzijoje ir kaimynystėje išaugęs nesaugumo jausmas šalyje skatina ieškoti pokyčių kraštutinėje dešinėje.

Daugelį metų Prancūziją nuo Nacionalinio fronto saugojo mažoritarinė rinkimų sistema – tiek parlamento, tiek prezidento rinkimuose antrajame ture pasirodžius šios jėgos kandidatams visų kitų partijų rėmėjai susivienydavo prieš juos ir nugalėdavo. Tačiau nuotaikoms šalyje drastiškai pasikeitus, vis rimčiau svarstoma apie galimą M. Le Pen sėkmę. O „Brexit“ bei Donaldo Trumpo pergalė tai tik paskatina.

Tad panašu, kad artėjančiuose prezidento rinkimuose pagrindinė kova virs politinėje dešinėje. Per šį mėnesį pirminiuose rinkimuose turi paaiškėti centro-dešinės Respublikonų partijos kandidatas. Tarp dabar besivaržančių daugiausia palaikymo susilaukia du politikos sunkiasvoriai – buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Bordo miesto meras, buvęs premjeras Alainas Juppé. Abudu su savais privalumais ir trūkumais.

N. Sarkozy, pasirinkęs griežtesnę retoriką imigracijos ir terorizmo klausimais, siekia susigrąžinti kraštutinės dešinės link sukančius rinkėjus. Tačiau dviprasmiškai vertinamas jo ankstesnis prezidentavimas ir ribotas populiarumas tampa iššūkiu praplėsti savo elektoratą. Tuo tarpu A. Juppé, pasirinkęs nuosaikesnę poziciją ir kalbantis apie poreikį nepasiduoti ekstremizmui, yra priimtinesnis kandidatas centristiniam rinkėjui.

Tačiau jeigu suintensyvėjusios protesto nuotaikos nenuslūgs, tai gali būti ir nepalanku antrajame rinkimų ture, kuriame, beveik neabejojama, teks susikauti su M. Le Pen. Be to, A. Juppe yra 71-erių, tad gali būti traktuojamas kaip praeitos kartos politikas.

Dar vienas rinkimų juodasis arkliukas – buvęs socialistas Emmanuelis Macronas, kuris rugpjūtį pasitraukė iš ekonomikos ministro pareigų ir šiuo metu buria aplink save „trečiojo kelio“ judėjimą kaip alternatyvą „nuvargusiai“ kairei, tačiau priimtiną ir dešiniesiems.

Prancūzijos rinkimai – atvira kova, dėl kurios pabaigos spręsti kol kas sunku. Tačiau negalima pasiduoti visuotinei isterijai dėl artėjančios pasaulio pabaigos, suprask – nelauktų rezultatų demokratinėse kovose, o kaip tik būtina analizuoti jų priežastis, politikams rasti raktą į dabartine situacija nusivylusių rinkėjų širdis.

Vytauto Keršansko, VU TSPMI Rytų Europos studijų centro analitiko, komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...