captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Politikas, kuris nekelia žiovulio

Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje aptarsiu straipsnį, pavadintą „Kodėl Barackas Obama nebuvo didelis prezidentas“. Jį Šveicarijos dienraščiui „Neue Zürcher“ parašė Sankt Galeno universiteto profesorius, buvęs diplomatas Paulas Widmeris. Pirma jo straipsnį apžvelgsiu, tada pateiksiu vieną kitą jam priešingą nuomonę. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Laikraščio redaktoriai savo bendradarbio straipsniui davė tokią paantraštę: „Tam, kad nusipelnytų reikšmingos vietos istorijos knygose, 44-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas buvo per vienišas, per neryžtingas ir per izoliacionistiškas – bent taip mano mūsų apžvalgininkas.“

O tas apžvalgininkas, Paulas Widmeris, savo straipsnį pradeda, sakydamas štai ką: „Barackas Obama norėjo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nesiveltų į karus ir nesiimtų pasaulio policininko vaidmens.

Vietoj to, jis bandė konfliktus išspręsti, naudodamas švelniąją jėgą. Bet iš šios strategijos jam nieko neišėjo, pvz., Sirijoje B. Obamos kelias nuvedė nuo kietos jėgos per švelniąją jėgą į visiškai jokią jėgą.

Aišku, negalima sakyti, kad nuopelnų B. Obama neturi jokių. Į istorijos knygas jis įeis. Tai tikra jau vien dėl to, kad jis – pirmasis prezidentas afroamerikietis.

Jis nusipelnęs ir dėl kitko. Savo gyvenimo stiliumi tai buvo pavyzdingas prezidentas. Barackas ir Michelle reprezentavo Jungtines Amerikos valstijas su orumu ir elegancija.

Jų abiejų greitai pasigęsime. Nei prieblandoje žvilgantys Clintonai, nei vulgarusis Donaldas Trumpas jiems neprilygsta.

B. Obama gali parodyti pasiekimų ir užsienio politikoje, kurių didžiausias Irano atžvilgiu, tačiau negalima pamiršti ir Kubos bei kai kurių daugiašalių derybų.

Jam pasisekė Jungtines Amerikos Valstijas įtraukti į Paryžiaus susitarimus dėl klimato. Vis dėlto visa tai nusveria jo nesėkmės.

B. Obama po George`o W. Busho vienašališkų jėgos veiksmų Artimuosiuose Rytuose įžvelgė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos nebepajėgia vienos suvaldyti pasaulio likimo. Dėl to, užuot ėmęsis veiksmų pats vienas, B. Obama rinkosi partnerystę.

Tačiau jo problema buvo ta, kad jis visai nesugebėjo rasti sau partnerių. Jam nepavyko užmegzti ir išugdyti asmeniškų santykių su nė vienu iš pasaulio vadovų.

Jam prezidentaujant, amerikiečių santykiai su beveik visu pasauliu pablogėjo – su arabais, su Turkija, su Izraeliu, su Kinija, su Rytų Azija, ir, kaip kiekvienas mato, su Rusija.

Net ir Europoje, kur per savo pirmą vizitą Berlyne buvo pasiutusiai sveikinamas, jis nesurado draugų. Tai buvo vienišas, izoliuotas prezidentas. 

Kodėl? Priežastis čia pirmiausia glūdėjo jame pačiame. Jis sugebėjo drožti pavergiančiai gražias prakalbas. O po to ėjo tik šnipštas. Kaire jis uždegė arabų jaunimą siekti daugiau demokratijos. Bet kai ant jų galvų pasipylė autokratų kuokų dūžiai, jis tylėjo.

B. Obama kalbėjo kaip idealistas, tačiau pats buvo izoliacionistas. Šitie du dalykai nesiderina.

Jis turėjo dar vieną problemą – nesugebėjimą klausytis. Kalbėdamas viešumoje, jau savo intonacija parodydavo, jog nepakenčia prieštaravimo.

Panašiai ir su gestų kalba. Neretai iškeltu smiliumi jis kalbėdavo kaip karvedys su kareiviais, nors jo pokalbininkai būdavo ne kariai, bet suverenių valstybių politikai ir prezidentai, kurie tikisi kitokio su jais elgesio.

Net ir Kapitoliuje esantys demokratai, jo paties partijos kolegos, sakė turintys problemų su Baltųjų Rūmų pono valdymo stiliumi, jau visai nekalbant apie respublikonus arba kitų valstybių vadovus.

B. Obama stokojo tų komunikacinių įgūdžių, kurių reikia savo strategijai įgyvendinti. Tai buvo geras kalbėtojas, bet prastas klausytojas. Jis neturėjo nieko, su kuriuo galėtų išsikalbėti.

O tarptautiniuose santykiuose draugiški ryšiai tarp valstybės vadovų būtini. Turiu omenyje ne tapšnojimus per petį ir bučkius į žandą kaip praktikuoja koks Jean-Claude`as Junckeris, o abipuse pagarba pagrįstą simpatiją.

Šiandien pasaulis atrodytų kitaip, jeigu tarp Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo nebūtų sukirbėję kažkas gero. O ir iš R. Reagano kas būtų buvę, jei ne jo neišardoma draugystė su Margaret Thatcher?

Ir kas būtų Franklinas Rooseveltas be Winstono Churchillo ar Helmutas Kohlis be Francois Mitterando ar Helmutas Schmidtas be Valery Giscard d`Estaingo?

Deja, B. Obamai nepasisekė įtvirtinti asmeninių ryšių su jokiu pasaulio vadovu. Ir tai turėjo padarinių – ne tik Sirijoje. Juk vis dar galioja tiesa, jog tam tikras problemas galima išspręsti tik kartu ir tik pačiame aukščiausiame lygyje.

Čia vadovaujant B. Obamai tiesiog įvyko mažai – per mažai to, kad 44-asis Amerikos prezidentas būtų įamžintas didžiausiųjų panteone.“

Šveicarijos diplomatijos veterano Paulo Widmerio straipsnis iš karto sulaukė daug komentarų. Štai skaitytojas Janas Holleris pasiskundė, kad P. Widmeris nepaminėjo kai kurių „pačių didžiausių ir netgi istorinę reikšmę turinčių“ B. Obamos pasiekimų.

Tarp jų, kaip rašo B. Obamai palankus šveicaras skaitytojas Janas Holleris, „visuotinio sveikatos draudimo, kad ir su apribojimais, įvedimas. Tai buvo ir yra švytintis pasiekimas, ypač prisimenant, jog nuo draudimą tik pensininkams 1966 m. iškovojusio prezidento Lyndono B. Johnsono laikų niekas Amerikoje nedrįso prisiartinti prie visuotinio sveikatos draudimo ar, kaip Billas Clintonas tai bent pabandęs, nesugebėjo jo sėkmingai iki galo įgyvendinti.

B. Obamai priklauso pagyrimas ir už finansų krizės įveikimą. Taip, jo būgštavimas ir vangumas tarptautiniais klausimais kritikuotinas, tačiau ir suprantamas, atsižvelgus į sunkų palikimą, kurį jis perėmė iš G. W. Busho.

O kur dar dešiniųjų populistų, vadinamųjų „arbatėlininkų“, visą laiką vykdomas pagalių kaišiojimas į jo užsibrėžtos politikos ratus.“

Šį momentą pabrėžia ir kitas skaitytojas, Klausas Boehlmannas, pasak kurio „tiesiog piktybinis respublikonų Kongrese nusistatymas visus B. Obamos siūlymus boikotuoti buvo pagrindinė priežastis, kodėl dauguma jų žlugo“.

O dar kitas skaitytojas, Kenas Meyeris, teigia, jog „tarp buvusio prezidento G. Busho, iš vienos pusės, ir dar kandidatuojančių į prezidentus Hillary Clinton ir D. Trumpo, iš kitos, B. Obama yra tarsi patricijus apgavikų ir šunproletarių aplinkoje.

Kaip teigia, šis skaitytojas, jam „tai vienas iš geriausių dešimties JAV prezidentų po George`o Washingtono“.

Vis dėlto daugelis kitų sutiko su Paulo Widmerio pateiktu labai jau kukliu B. Obamos pasiekimų įvertinimu.

Taigi jo antrajai kadencijai artėjant prie pabaigos, B. Obama šiuo metu vis dar kontroversiška ir tikrai nenuobodi figūra.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...