captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jevsejevas. Blogiau nei teatre nebūna, arba ištraukos iš „Kryžiuočio“ dienoraščių

„– Žavingas vakaras./ – Nepamirštamas./ – Ir dar nesibaigė./ – Matyt, ne./ – Tik prasideda./ – Siaubinga./  – Blogiau nei teatre./ – Cirke./ – Miuzikhole./ – Cirke.“ (Samuelis Beketas „Belaukiant Godo“)
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

„– Žavingas vakaras./ – Nepamirštamas./ – Ir dar nesibaigė./ – Matyt, ne./ – Tik prasideda./ – Siaubinga./  – Blogiau nei teatre./ – Cirke./ – Miuzikhole./ – Cirke.“ (Samuelis Beketas „Belaukiant Godo“)

Ir vis dėlto blogiau nei teatre nebūna, tariau sau jau prabėgus kaip šiemet, taip ir per amžius amžinuosius bičiulystės ir pagarbos, konkurencijos ir neapykantos fontanais purslojančiai Teatro dienai. Ir pasibaigus du alinančius mėnesius trukusiai „Auksinių scenos kryžių“ ekspedicijai (kitaip – kryžiaus žygiams) po barbarų žemes (barbarais juokais vadinu mūsiškes Teatrų – ir tikrai ne vien geopolitinės periferijos – gentis). Tik prašau neįsižeisti: juk vieni keliavo neva teisingesnio žinojimo skleisti, o kiti neva ir taip viską žinojo. Ir baigėsi ši istorija taip, kaip nutinka tik demokratiškuose kraštuose: kryžiuočiai buvo sučiupti, nukirsdinti, o jų palaikai – paleisti pasroviui. Dauguma – visuomet teisi.

Tad kol per daug vandens dar nenutekėjo, kol kasdienybė niekdarių kryžiuočių mizoginiško kraujo dar galutinai nenuplovė, o karingos barbarų sakmės vis dar kaitina kraują, siūlau užmesti akį į mano personalinės „Auksinių scenos kryžių“ komisijos darbo išklotinės nuotrupas, kurias kiek saviironiškai pavadinsiu ištraukomis iš „kryžiuočio dienoraščių“.

01.09 Ilgai lauktas Vido Bareikio ir No Theatre „Kovos klubas“ Jaunimo teatre. Jau vien kombinacija „no theatre + jaunimo teatras“ skamba paradoksaliai ir todėl intriguoja. <...> Kodėl Bareikis Palahniuko tekstą, kuriame neva kalbama apie dviejų pasaulėžiūrų (suprask, prisitaikėliško IKEA pasaulio ir destruktyvaus, gaivališko „undergroundo“) režisuoja kaip kokį lengvai stilizuotą Čechovą – niekaip nesuprantu. Juk jie – No Theatre kompanija – iš savo undergroundo (t.y. „Kablio“ ir visokiausių teatralizuotų gatvinių pasirodymų) ateina į konformizmo šventyklą (t.y. į nusenusį, pavargusį Jaunimo teatrą)! Nejaugi jiems atrodo, kad tas keliolikos vaikinų–klubo narių spektakliukas už metalinės tvorelės yra pakankamas pagrindas kalbėti apie kažkokį išsilaisvinimą ar anarchiją? Tai mes, žiūrovai, turėjome būti pačiame „kovos klubo“ sūkuryje! <...> Mes turėjome pajusti išsilaisvinimo pavojų! Vietoj to gavome saugų, prastai įgarsintą vaidinimą su daug konfeti, fakyrų. Nors, kita vertus, pamačiau tris geras scenas – puikų Vainiaus Sodeikos monologą, Dovydo Stončiaus ir Ainio Storpirščio „gėjišką“ pasakojimą apie pokštus aptarnaujant aukštuomenės vakarėlius bei „kiaušių“ pjovimo sceną su nežinia iš kur išdygusiu Lotynų Amerikos šokių patirties turinčiu „kovos klubo“ nariu. <...> Bet Marlos gi nėra! Tai dėl ko tos revoliucijos?! <...>

01.10 LNOBT Eugenijus Oneginas. Režisieriui iš Rusijos Barchatovui, rašoma, tėra 28-eri. O pasižiūrėjus spektaklį atrodo, kad 82-eji. <...> Scenografas – beprotis. Scenoje pastatytas žvejo namelis, stovi jis, aišku, kairiame scenos šone, o aš, kaip ir dar trečdalis salės, sėdi dešinėje. Dairausi – kažkas kažkur dainuoja. Nieko scenoje nematyti. Pasirodo, tame namelyje Sandra Janušaitė dainavo Tatjanos ariją. Nemačiau <...> Sunku priprasti prie Merūno – kai tik jis išeina į sceną, atrodo, kad tuoj iš už kurio nors kampo išlįs Radžis su Vudžiu. Bet tai – ir mano bėda, su kuria reikia kovoti.

01.18 Pirmasis posėdis. Teatrai siūlo viską ir visus. Jei pastatyti penki spektakliai, siūlomi visi. Suprask, visi spektakliai yra verti valstybinio apdovanojimo ar bent jau nominacijos. Gal kvailas esu aš, nes man atrodo, kad bent pusė tų spektaklių (kurių daugumą mačiau) apskritai neverti būti profesionalaus teatro repertuare. <...>  Spektaklių – gerokai per penkiasdešimties, o jau dabar matyti, kad nusimato liūdni du mėnesiai. <...>

01.19 „Baisiai graži pasaka“ Vilniaus teatre „Lėlė“. Prisipažįstu – po trečio „raudono vyro“ užmigau. Nėra režisieriaus ir dramaturgo. <...> Eilinį sykį „Lėlėje“ nesugebama susitvarkyti su apšvietimu. Beveik visas spektaklis vyksta tamsoje. <...>

„Gaidelis Pinigautojas“. Šarūnas Datenis ir Antanas „Buba“ Dubra – šaunuoliai. Nors po maždaug penkių minučių pamiršo, kad spektaklį kuria lyg ir vaikams, ir „užsižaidė“ su savo aparatūra. Bet šiaip – šaunus, gyvas darbas. Tik keista, kodėl Šarūnas ne toje pačioje „Lėlėje“ spektaklį statė?

01.20 Birutės Banevičiūtės ir Dansemos „Mozaika“. Kaip supratau, spektaklis, kaip sakė vėlesniame „seanse“ pabuvoję kolegos, „nėjo“. <...> Nežinau, kurioje kategorijoje galima būtų vertinti. Per daug kalbėti apie choreografiją, manau, neverta. Vaikai, bent jau šiandien, gana sunkiai priėmė. Kaip vertinti? <...> Ginčijomės su kolege X dėl spektaklių vaikams vertinimo – kiek svarbu turėtų būti vaiko nuomonė ir reakcija. Man atrodo, kad, kalbant apie profesionalaus scenos meno apdovanojimus, tradicinis žiūrovas nėra svarbus. Nieko negali būti lengviau nei apgauti arba nustebinti vaiką. Bent jau trumpam. Visi tą darėme, darome ir darysime. <...> Šiaip „Mozaika“ gana žavus spektaklis – ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip retai būna, užsiima su pačia jauniausia auditorija. Su tokia, kokiai pas mus beveik niekas nekuria. <...>

01.22 „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, Šiaulių dramos teatras.  Vien ko vertas spektaklio plakatas – stotingoji Inga Norkutė su netikru rusišku tautiniu kostiumu. <...> Pakvipo gūdžiais, gūdžiais teatriniais viduramžiais. Tarytum esama pretenzijų į epinį teatrą, bet kai jis režisieriaus veikiausiai niekada nematytas ir dar sumaltas su rusiškomis dažnutėmis, išeina toks, kaip ir „kopūstnikas“ su aibe dramaturginių, režisūrinių ir aktorinių klaidų. <...> Tragiški kostiumai, Norkutė stengiasi, bet režisierius ir tekstas jai visai nepadeda. <...>

01.24 Raudoni batraiščiai, Gabrielė Labanauskaitė ir Yanna Ross, LNDT. Saldus, politkorektiškas tekstas. Gėjai – besąlygiški geruoliai, plaukę, beveik cituoju, „iš pieno putos“, o skinai – iš esmės blogi, gimę, taip pat cituoju, „iš sugedusio žiebtuvėlio“. Apie šį nykų veikalą jau rašiau – nebesinori kartotis.

01.26 „Sesuo“. Kauno mažasis teatras – tuo viskas ir pasakyta. Negelbėja nei Mikulionytė, nei Kazragytė.

01.28 Atėjo vadinamojo Panevėžio R. Vikšraičio dramos teatro pasiūlymai. Gerokai po laiko. Siūlo beveik viską. Simptomiška.

01.30 Atviro rato „Brangioji mokytoja“. Nusenusi pjesė. Spektaklis priminė „Kietą riešutėlį“. Ir vėl – geriukai prieš blogiukus. Šiems studentams į profesionalią sceną dar ankstoka, o Vesta Šumilovaitė neranda lygiaverčių partnerių.

01.31 Schillerio „Plėšikai“, Artūras Areima, Nacionalinis Kauno dramos teatras. Man – neįdomu, bet matau, kad aktoriai supranta, ką jie veikia scenoje ir kodėl jie tai daro. Ir publikos dėmesį laiko. Jai po kelinto Areimos spektaklio kankina mintis, kad jam mirtinai reikia susirasti dramaturgą (ne pjesių autorių, o su tekstais padėsiantį dirbti dramaturgą, kaip jis suprantamas vakarietiškoje tradicijoje), nes kol kas tai – silpniausia bene visų jo spektaklių pusė. <...> Schilleris čia turbūt mažiausiai reikalingas. Tiesa, geras Rinkūnas, Čiučelis. <...> Viską „nuneša“ Indrės Patkauskaitės Voverė-budistė. Keliaudami namo kalbamės, tariamės: Areima „užknisa“, bet pozityviai...

02.04 „Julijus Cezaris“, OKT/Vilniaus miesto teatras. Kad per maža nepasirodytų – dar truputis Areimos. Spektaklio problemos – tos pačios kaip ir „Plėšikuose“. Identiškos. Galėtų būtų visai gerai, bet kažkaip нелепо (tikslesnio žodžio lietuvių kalboje nerandu). Ir vėl – Shakespeare'o čia mažiausiai reikia. <...> Nepabijosiu pasakyti: Tomo Rinkūno ir Tado Gryn (Kasijaus ir Bruto) bučinys – bene geriausiai atliktas erotinis veiksmas mūsų teatre per mažų mažiausiai penkerius metus. Vien dėl to rekomenduočiau pasižiūrėti spektaklį.

02.05 „Mano vardas Čarlis“, trupė „Liūdi“. Liūdi ne tik trupė, bet ir komisija. Akivaizdu, kad „Liūdnų slibinų“ fanams bus savaime įdomus kiekvienas jų herojų „pirstelėjimas“, bet kodėl jiems atrodo, kad jie galėtų pretenduoti į tarsi valstybinės reikšmės apdovanojimą – išlieka neįmenama paslaptis. <...> Šarūnas Banevičius scenoje – visiška pliauska. Kūno nevaldo visiškai, balsą ir mintį – vos vos, lieka tik užversti galvą, išpūsti akis ir patosiškai deklamuoti tekstą „visiems šventiesiems“. Kvepia mėgėjų teatru. Liūdna. <...> Nors, kita vertus, visą šią jaunų aktorių kompaniją suprantu ir užjaučiu – visaverčių studijų LMTA jie negavo. Dar kartą gėda LMTA Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedrai. Nors kas jiems – jie net į baigiamuosius egzaminus nesiteikė užsukti. Dabar profesiškai augti teks patiems – tik ar pakaks valios?

02.06 Klaipėda, Vaitkus, „Mums viskas gerai“. Jums gal ir gerai, o štai man – visai ne kas. Išskyrus Močiutės vaidmens atlikėją (labai gėda, neprisimenu šios garbaus amžiaus aktorės pavardės), kuri, net nebekeista, liko teatro nepasiūlyta. Užtat pasiūlyta viena iš ilgakojų gražuolių, bet už grožį premijos, manau, skirti nederėtų <...> Spektaklis atrodo nykus gal ir dėl to, kad pjesę kelis kartus skaičiau, mačiau Grzegorzo Jarzynos spektaklį Varšuvos TR. Močiutė lenkų spektaklyje buvo apskritai nuostabi. Beje, įdomus faktas: šį vaidmenį atlikusi lenkų aktorė Danuta Szaflarska prieš septyniasdešimt metų (taip – prieš gerą mėnesį jai suėjo devyniasdešimt treji, o ji – vis dar scenoje) dirbo Vilniaus lenkų teatre Pohuliankoje (dab. Rusų dramos teatras).

02.07 „Kovos klubas“ – dar kartą. Šį kartą su Elze Gudavičiūtė. Kuri, kaip pasirodė, nieko nekeičia. Marla čia vis vien nereikalinga. Bet norisi ir pasidžiaugti: Jaunimo teatras po labai laaabai ilgos pertraukos atrodė kaip jaunimo teatras – įvairiausio plauko ir formato jaunų žmonių šįvakar buvo tiek, kad prieš spektaklį eilė prie kasų nusidriekė iki pat lauko. Gražu.

02.09 „Keistuolių“ teatro „Grybų karas ir taika“. Dar vienas, jau eilinis „Keistuolių“ spektakliukas-koncertėlis. Niekuo neypatingas, niekuo daugiau kaip tik pavadinimu nesiskiriantis nuo bet kurio kito šio teatro spektaklio. Klausimas tik vienas: ar „Grybų karas“ statytas tik todėl, kad šiandien mūsų prezidentė – Grybauskaitė? Sprendžiant iš scenoje skambančių juokelių, ryškiai dedikuotų tėveliams, kad nenuobodžiautų, kaip tik taip ir yra. Tikiuosi, klystu. Tačiau bet kokiu atveju – nesuprantu, kam ir kodėl tai gali būti įdomu ir reikalinga.

Vakare – kelionė į Panevėžį. Latvių režisierės (bet visų pirma – pedagogės) Maros Kimelės „Jazminas“. Trumpai drūtai: režisūra – neįmantri, istorija – lengvai nuspėjama, o aktoriai – bejėgiai. Neviltis. Įdomiausias turbūt buvo teatro vadovo pasakojimas apie tai, kaip jis, taupydamas valstybės pinigus (bet ką turėtų reikšti režisierės interviu prieš pat premjerą, nė kiek netaupydamas spektaklio autorių nervų), pats užsienyje pirko didelį butaforinį jazmino krūmą. Nustėrau ne aš vienas. <...> Nuostabą ir kelioninį nuovargį vadovas diplomatiškai siūlė numalšinti taurele „kiekvienam-aišku-ko“, bet komisija, matyt, pabūgusi garsiųjų Vikšraičio alkotesterių, mandagiai susilaikė. <...> Keliaujant namo slogią nuotaiką kiek praskaidrino žinutė, jog Vilniuje likę kolegos po Jaunimo teatro „Širdies Vilniuje“ visiškai solidarizuojasi su mūsų neviltimi.

02.10 „Atrakcionų parko dėdė“, Vilniaus mažasis teatras. Paradoksalu, tačiau šiam, ant pasaulinės klasikos Rimo Tumino išaugintam teatrui, pastaraisiais metais kur kas geriau sekasi su jauniausiai auditorijai skirtais spektakliais. <...> Pernykštės „kryžiaus“ laureatės Olgos Lapinos spektaklyje atrandamas labai įdomus santykis su žiūrovais – jie čia nepaliekami pasyviais stebėtojais, iš jų nieko nereikalaujama, jiems nepataikaujama. Publika čia tampa savotiška sąmokslininke. <...> Apskritai labai skoningas, muzikalus ir atsakingas darbas. Net keistos skandinaviškos sutartinės galvoje skambėjo net kelias dienas po spektaklio. Pagarba Olgai Lapinai ir visai šauniai aktorių komandai.

Moteriška diena tęsiasi: režisierės Agnės Dilytės spektaklis „Iš meilės man“ (Rusų dramos teatras). Prisipažinsiu: turbūt pirmą kartą (o žiūrėjau ir daug spektaklių, be jokio vertimo vaidinamų nepažįstamomis kalbomis) teatre nesupratau ničnieko. Ir ne aš vienas.

02.11 Peržiūrėjau Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ spektaklio „Šiaudinė pasaka“ vaizdo įrašą. Įspūdžiai dvejopi: viena vertus, lėlės, bent jau man, įdomios (tokie pakankamai abstraktūs medinukai, asketiški, bet detalūs ir aiškūs); kita vertus, abiem vaidintojoms laaabai sunkiai einasi su jų animacija, o gyvas planas (jos – ir pasakotojos) tai visiškai mėgėjiškas. Tad čia jau kaip pasižiūrėsi: tos pačios Skuratovos „Teiresijo krūtų“ lėlės taip pat įdomios, bet ir jų niekam nei valdyti (na, gal išskyrus jaunajam Sodeikai), nei apšviesti, nei įgarsinti nepavysta. O kai lėlių nesigirdi, nesimato ir jos neįdomiai veikia, dailininko darbas, bent jau mano nuomone, yra tik tiek svarbus, kiek svarbi muzika, scenografija ar kokio aktoriaus vaidyba visiškai netikusiame dramos vaidinime.

02.15 R. Banionio „Priežastys ir pasekmės“ pagal E. Scribe'ą. Arba Scribe'o „Priežastys ir pasekmės“ pagal R. Banionį. Kaip bepasuksi, vis vien nieko ypatinga. Daug butaforijos, dar daugiau perukų, įkalinti artistai ir du ilgi, nykūs veiksmai. Gaila aktorių.

02.17 Varšuva, Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonia“. Ketvirtą kartą. Ir, matyt, ne paskutinį. To ostatnia niedziela...

02.19 „Atviro rato“ Ofelijos. Kas čia dabar įvyko?! Tyliu...

02.23 Klaipėda. Lėlių teatro „Raudonkepuraitė“ – rožiniai-žydrai-salotinė orgija. Muzikinio „Velnio nuotaka“ – jokio džiazo. O vis dėlto Ganelinas...

02.24 Šiauliečių gastrolės Kaune. Jei žmogus yra sukurtas pagal dievo atvaizdą, o kūrinys bent kažką pasako apie jo kūrėją, tai Antanas Gluskinas yra kvailys arba sukčius, o spektaklį „Berniukai šoka breiką“ ne tik pardavinėjančiam, bet rimtu veidu profesionalams įvertinti siūlančiam Šiaulių dramos teatrui už tokius akibrokštus derėtų gerokai apkarpyti valstybės dotacijas. There, I said it.

Arvydo Lebeliūno „Skerdynių dievas“, ypač po rytinės gluskinoterapijos, pasirodė visai solidus, normalus aktorinis spektaklis. Bet turbūt tik tiek.

02.25 Sudarėme preliminarius kandidatų į nominacijas sąrašus. Kol kas, „ant karštųjų“, braukiu beveik viską. Idiotiška profesija – teatrologas. Įdomu, kaip pasisuktų kokio vyno degustatoriaus karjera, jei jam kokį pusmetį tektų ragauti tik vietinius „Šaltupius“, „Monikutės vasaras“, „Švogerių“ ar „Pagirių“...

02.26 Rusų dramos teatro „Undinėlė“. Kičas, kičas ir dar kartą kičas. Nors ta putojanti jūra iš prezidentinės ložės atrodė visai neblogai. Panašu, kad šiemet nominacijas teks skirstyti neatsižvelgiant į pretendentų lytį. Iš viso kol kas neturime jokių kandidatų bent keturioms premijoms. Ką daryti?

02.27 Kauno nacionalinis, Agnius Jankevičius, „Gelbėkime meilę“. Neišgelbėtas. Deja. Gabrielė Aničaitė ateityje gali būti visai gera, bet draugiškas patarimas: jai mirtinai reikia specialisto konsultacijų dėl kalbos aparato, nes tos problemos yra palyginti nesunkiai pataisomos. Aleksandras Kleinas – irgi simpatiškas. Tik teksto siaubingai daug, o jį šunų-studentų choras pamažu visiškai „suvalgo“.

03.01 Vėl Kaunas. „Žemės ir moters“. Spektaklis pagal Vaižgantą. Ilgai lauktas. Negalvojau, kad šiandien, po Reinhardo, Stanislavskio, Mejerholdo, Efroso, Grotowskio, Brooko, Strehlerio, Marthalerio, Castorfo, Lupos, Castelluccio, Warlikowskio, Hermanio, galiausiai po Vaitkaus, Nekrošiaus, Tumino, Koršunovo, to paties Jurašo, vis dar įmanoma kažkokiu neįtikėtinu būdu sukurti tokį spektaklį. Ir visos tos kalbos reportažuose apie neva „autentiškumo paieškas“ skamba mažų mažiausiai idiotiškai. Ne mažiau kvailai nei šitame klumpakojyje atrodo talentingi artistai. Apskritai tai ima neviltis. „Auksiniais scenos kryžiais“ beveik rimtai norėtųsi įvertinti aplinkines maitinimo įstaigas – ten spektakliai kol kas neabejotinai įdomesni.

03.03 Menų spaustuvė, „Cezario grupė“, spektaklis „Superagentas 000“. Visiškas nulis. Išdidinti pimpalai, raumenys, „seksi“ blondinės rožiniais triko, neva superherojų neva superproblemos ir viskas. Režisūrinė silpnaprotystė. Esu beveik 100 procentų tikras, kad Cezaris Graužinis šito akibrokšto nematė. Kitaip, net neabejoju, Antanas Gluskinas būtų vaikščiojęs su mėlyne po akimi.

Vakaras. Panevėžys. Dainiaus Kazlausko „Kulkos virš Brodvėjaus“. Gerokai virš Brodvėjaus... Prisipažinsiu, po pirmo veiksmo salę palikau. Viskas, mielas dienorašti, kapituliuoju.

03.04 Sergu. Vakarykštė diena priveikė. Ūminis teatritas – užkrečiamas, todėl lankytojų nepriimu.

03.08 Moters diena. Komisijos vyrai sėdi Gyčio Ivanausko teatro spektaklyje „Tango salon“. O vyrai scenoje, užuot gundę savo šokių partnerius, šoka vulgarų striptizą publikai. Ak, tas noras patikti... Tuo tarpu moteriškoji komisijos dalis žiūri „Damos vizitą“ Vilniaus mažajame. Nesupratau, kodėl teatras Rimantės Valiukaitės nepasiūlė. Gal ir ne stebuklingas vaidmuo, bet bent didelės apimties. O tokių šįmet apskritai beveik nėra.

03.09 Vėl teatrinė reabilitacija. Šįsyk – Alvio Hermanio „Senelis“ Naujajame Rygos teatre. Aktorius Vilis Daudzinis tris valandas vienui vienas sėdi scenoje nepakildamas nuo kėdės ir, aišku, latviškai pasakoja istoriją apie savo dingusį senelį (tiksliau, tris galimas savo senelio likimo versijas). Sakytum, nuobodybė, o vaidmuo sukurtas tokiais subtiliais pustoniais, kad nuo aktoriaus  nė akimirkai nepavyksta atitraukti akių – net jei ir nebegirdi, kas konkrečiai sakoma. Gėris.

03.10 „Kelionė saulės link“, Kauno lėlių teatras. Sugrįžimas į realybę po latviško šventadienio. Prisiklausyta ir prisiskaityta daug išankstinių gražių žodžių, pagyrų, o spektaklio turinys pasirodė seklesnis nei Kuršių marios. Daug spygavimo, daug flirto – toks slaviškai čigoniškas karnavalas. Nors, kaip pedagoginė medžiaga jauniems, nepatyrusiems Kauno lėlių teatro aktoriams, šis spektaklis turėjo būti itin prasmingas.

Tęsiant čigonišką tematiką... Vakarinis „Čigonų baronas“ Kauno muzikiniame teatre. Seniai taip saldžiai nesnaudžiau, kaip per pirmą spektaklio veiksmą. <...> Antras veiksmas spektaklio režisierių Gediminą Šeduikį gerokai reabilitavo. Priešingai nei dieninio lėlių spektaklio atveju, apie „Čigonų baroną“ teko prisiklausyti aibės negatyvių pastebėjimų. Ir, nepaisant išankstinių būgštavimų, kad Raminta Vaicekauskaitė tiesiog vokališkai „suvalgys“ Mindaugą Zimkų, šis savąjį vaidmenį apgynė tikrai solidžiai. <...> Nustebino vizualinis spektaklio apipavidalinimas: atrodė, lyg scenografas būtų dirbęs iš kokios Kamčiatkos, o kostiumų dailininkas – iš Madagaskaro. Statkevičiaus „posh'inis“ folkloras niekaip nederėjo su Dumitrescu kemperiais ir milžinišku reklaminiu skydu.

03.12 Agniaus Jankevičiaus „Akmuo“ LNDT: atėjau, pamačiau, pamiršau. Tik balti kartoniniai balandžiai įstrigo.

03.13 Šokio (?) spektaklis (?) „Lietuva brangi“, choreografė (?) ir idėjos (?!) autorė Austėja Vilkaitytė. Žiūrėjau trečią kartą – bandžiau atrasti tą kai kurių šokio ir teatro specialistų apdainuotą genialumą. Kiekvieną kartą spektaklis buvo vis kitoks, kiekvieną kartą vis kažkas mėginama pridėti. Palyginti su spektaklio premjera, prie Aleksandravičiaus, Šopeno, Maironio, Lietuvos lietuviams ir kitų spektaklyje nieko bendra neturinčių kultūrinių artefaktų prisidėjo dainininko, kuris kadaise buvo žinomas Princo pseudonimu, daina „Purple rain“ ir greta lietuviškos trispalvės purškiamais dažais piešiama paradinė vaivorykštės vėliava. Kodėl? Ogi šiaip sau – jaunajai choreografei tiesiog pasirodė, kad taip bus „faina“ ir teisinga. Ką tai turi bendra su, pvz., Šopenu? Tai, manau, žino tik pats ponas Dievas. Spėju, kai žiūrėsiu ketvirtą kartą, gaivališkoji kūrėja atjos ant Geležinio vilko arba bent jau ant kokios nors Aušrinės Marijos Pavilionienės.

03.14 Posėdis. Bandome išrinkti nominantus. Moters vaidmens atlikėjo neturime. Neskirstome į lytis. Vakare – Ibseno „Helgelando karžygiai“ Vilniaus mažajame teatre. Nesinori.

<...> Tumino mokiniai ir klasika... Kaip per paskutinį penkmetį jau tapo įprasta, mokiniai seka mokytojo pėdomis: griebiasi klasikos, sugriebti nesugeba ir paverčia ją farsiuku. Ne pirmas, ne trečias ir net ne septintas kone identiškas atvejis. <...>

03.15 Klaipėdiečių grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Šįsyk nebuvau – prieš tai mačiau, rodos, du kartus. „Įskaitau“ dėl humoro jausmo ir minties raiškumo, „neįskaitau“ dėl vizualinio skurdumo, neturinčio nieko bendra su nepakankamais finansiniais pajėgumais.

03.18 Vėl posėdis. Moterų pagrindiniam ar nepagrindiniam vaidmeniui vėl neturime. Panika. Bandysime dar kartą po paskutinio spektaklio.

03.20 Paskutinis pasispardymas – Tomo Jašinsko „Inertiškos dujos“ iš Šiaulių. Po šio darbo, o ir po ankstesnių trijų spektaklių Jašinską sau asmeniškai nurašau kaip režisierių, kuris daro tai, ko daryti jam turbūt nederėtų. Aktoriai – taip pat nepadėjo. Po spektaklio – posėdis beveik iki vidurnakčio. Moteriško vaidmens atlikėjos nebus. Net jei ir būtų, be konkurencijos nugalėtų Valentino Novopolskio Auklė „Eglutėje pas Ivanovus“. Tada būtų dar skaudžiau.

03.21 Į viešąją erdvę vos neišėjo „Ausininiai scenos kryžiai“. Ačiū kolegoms už pastabumą! <...> Dauguvietytė nelabai žino, kas per velnias tas Areima – siūlo Banionį arba Jurašą. <...> Ačiū dievui, kad Areima yra jaunas, vyras ir režisierius. Kitaip Dauguviečio auskaru jam nė nekvepėtų.

03.25 Staiga žmonės pradėjo nebeskirti aktorių, moterų ir vaidmenų, pradėjo nebematyti, kad tarp nominantų yra penkios artistės, kad nėra ir vyriškų vaidmenų, o tik apskritai vaidmenys. <...> Pasipylė įvairių žmogaus teisių gynėjų, lygių galimybių institucijų atstovų kaltinimai, grasinimai, reikalavimai atsiprašyti, net eilės. Pasirodo, kad visi nematę viską geriau žino ir supranta už tuos, kurie matė. Būna ir taip. <...> Cituojant kolegę X – бунт в людской.

03.28 – 03.29 Teatro diena. Kankinimai baigėsi – beliko nukryžiuoti. <...>  Teatro dieną apsirengdamas „lenko uniformą“ pats to nesuvokdamas solidarizavausi su kolegomis iš Lenkijos: Varšuvos miesto valdžia, tikėtina, uždaro vieną kūrybiškiausių šalies teatrų „TR Warszawa“ – nutraukia pastato nuomos sutartį, nepratęsia kontrakto su teatro vadovu G. Jarzyna, išbraukia TR iš ilgalaikio finansavimo eilučių. Atseit, nebeliko pinigų po futbolo čempionato. Voila!

P. S. Viename baro kampe galingo stoto režisierius X smaugia jauną aktorių Y, kitoje pusėje iš pradžių ant ne pirmos jaunystės sofos, o netrukus ir parteryje po stalu, lyg ne vargšės Melpomenės, o kokio braziliško džiudžitsu turnyro įkvėpti galynėjasi režisierius Q ir aktorius Z (taip pat jaunas). Režisierius, aišku, aktorių paguldo ant menčių. Visai kaip šiuolaikiniame. Visai kaip Teatre. Mūsų Teatre.

P. P. S. Ir vis dėlto, blogiau nei Teatre nebūna. Tariau sau ir ankstyvą balandžio pavakarę tirpstančiu Vilniumi vėl tipendamas... ten, kur vėl ne visai sąmoningai sliūkinsiu ryt, poryt ir veikiausiai užporyt. Ieškoti atgimimo, įkvėpimo, katarsio, savojo godo. Veltui? Turbūt.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...